Įsteigus Panevėžio vyskupiją, jos globėju buvo paskirtas šv. Kazimieras. Tai pirmasis lietuvių šventasis, iškeltas į altoriaus garbę už ypatingai skaistų ir sąžiningą krikščionišką gyvenimą.
Šv.Kazimieras gimė 1458 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos bei jo žmonos Elzbietos Habsburgaitės šeimoje. Buvo antras iš vienuolikos vaikų. Vaikystėje pasižymėjo maldingumu, pomėgiu mokytis ir lavintis sportiniais žaidimais. Keletas jo gyvenimo įvykių atskleidžia būsimąjį šventąjį kaip išskirtinę asmenybę.
Vos Kazimierui sulaukus 13 metų, šeimoje nutarta šį sūnų rekomenduoti į Vengrijos karaliaus sostą. Nepavykus šiam žygiui, Kazimieras sunkiai išgyvena, bet nepalūžta. Jis nuvyksta į garsiąją Čenstachavos Dievo Motinos šventovę ir padaro amžinuosius skaistybės įžadus. Šis pasiryžimas ugdė ir kreipė jo krikščionišką dvasinį gyvenimą į didesnį sąmoningumą ir atsakomybę.
1482-1483 m. pavaduodamas išvykusį tėvą ir dirbdamas vyriausybės kanceliarijoje Kazimieras pasirodo kaip valstybininkas. Jis sumaniai tvarko reikalus: stabilizuoja valstybės iždą, išperka daug karaliaus užstatytų dvarų, sudrausmina karaliaus pavaldinius ir daro jiems svarią moralinę įtaką. Taigi, karalaitis Kazimieras pasirodo brandus ne tik dvasiniame maldos gyvenime, bet ir politinėje bei socialinėje veikloje.Septyniolikmetis Kazimieras įtraukiamas į valstybinius ir politinius reikalus. Tuomet buvo pašliję valstybės santykiai su Bažnyčia, sudėtinga politinė situacija. Kazimieras sugebėjo įvesti valstybėje tvarką, išnaikinti plėšikų gaujas, ėmėsi globoti vargšus ir nuskriaustuosius. Jis pasiekė, kad būtų pasirašyta taika su Vengrija ir susitaikyta su Popiežiumi.
Susirgus džiova, jo vidinis gyvenimas pasiekė didžiausią įtampą. Jam buvo patarta atsisakyti askezės, kad kūnas atgautų jėgas. Tačiau karalaitis čia įžvelgė pavojų savo dvasiniam gyvenimui, todėl pasiryžo geriau mirti, nei nukrypti nuo savo pasirinkimo. Gardine klausydamas šv.Mišių 1484m. kovo 4d. jis mirė. Jo, kaip valstybininko, kalbininko ir poeto šventa asmenybė paliko šviesų taką Lietuvos istorijoje.
Ir būdamas danguje karalaitis rūpinasi Lietuvos laisve. Jo užtarimu 1518 m. lietuviai stebuklingai laimėjo pergalę prieš žymiai gausesnę Maskvos kunigaikštystės armiją. Prie patvinusios Dauguvos upės Baltasis raitelis išvedė Lietuvos kariuomenę, rodydamas išbrendamas upės vietas. 1520 m. į Lietuvą atvykęs nuncijus Zacharijas Fereris asmeniškai klausė to mūšio dalyvių apie įvykį. Panevėžio katedroje virš pagrindinio altoriaus esanti freska vaizduoja šį stebuklingą šv. Kazimiero užtarimą.
Sklindant garsui apie Kazimiero šventumą, 1516 m. Vilniaus vyskupas Vaitiekus kreipėsi į šv. Tėvą Leoną X prašydamas jį paskelbti šventuoju. Surinkus tikslias žinias apie šventojo asmenį, jo gyvenimą ir padarytus stebuklus, 1604 m. Kazimieras buvo kanonizuotas.
Šiandien šv. Kazimiero palaikai ilsisi Vilniaus Katedroje, jo vardu pavadintoje koplyčioje. Kadangi karalaitis mirė jaunas ir turėjo ypatingai žavią sielą, šv. Kazimieras yra iškeltas Lietuvos jaunimui kaip tobulo krikščionio pavyzdys ir paskirtas jo globėju.
Prisiminkime, kaip 1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero palaikų perkėlimas iš šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus Katedrą įtakojo lietuvių sąmonę, skatino jų religingumą ir ryžtą siekti laisvės, išsivaduojant iš sovietinės imperijos.
Panevėžio vyskupijoje dvi bažnyčios turi šv. Kazimiero titulą – Rokiškio dekanate Kamajų bažnyčia ir Zarasų dekanate Baltriškių bažnyčia.
