Krikščionys – tai sako jau pats vardas – yra Kristaus sekėjai. Bažnyčia tikėjimo išpažinime Kristų vadina „tikru Dievu ir tikru žmogumi“. Dievas ir žmogus – ar tai suderinami dalykai? Kas yra Jėzus Kristus? Kas jis yra man?

Tikras žmogus

Vieną atsakymą randame istoriniame Jėzaus Nazariečio asmenyje, kurį mums priartina Naujojo Testamento raštai, ypač evangelijos. Jų dėka susitinkame su Jėzumi, kaip su žmogumi, prabilusiu apie Dievą iki tol negirdėtomis sąvokomis, leidusiu tiesiogiai patirti Dievo buvimą. Žmonės jautė: jis yra daugiau nei pranašas. Per jį reiškėsi gydanti Dievo galia. Šią patirtį atspindi Naujojo Testamento pasakojimai apie Jėzaus įvykdytus stebuklus. Su juo sietos didžiulės viltys. Kai buvo nuteistas myriop ir nukryžiuotas, atrodė, kad visos viltys žlugo.

Tikras Dievas

Po mokytojo mirties pasimetę ir baimės apimti Jėzaus mokiniai iš pradžių užsisklendė. Bet netrukus vėl ėmė reikštis viešumoje, su nepaprasta jėga ir drąsa skelbdami Jėzaus Evangeliją. Šis lūžis leidžia nujausti Velykų paslaptį. Netikėtas ir nesuvokiamas Jėzaus prisikėlimas, įsitikinimas, kad šitas Jėzus, kuris „buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“, yra gyvas (Apaštalų tikybos išpažinimas), atvėrė mokiniams visiškai kitą Jėzaus asmens aspektą (plg. Apd 2, 22–32): Jėzus yra Viešpaties pateptasis (hebr. messiah, gr. christos), jis – daugiau nei žmogus, nes mirtis neįstengė uždaryti jo kape. Jėzus Kristus yra Viešpats, jis iš tiesų yra Dievas.

Atpirkėjas ir Išganytojas

Įsikūnydamas žmoguje – Jėzuje iš Nazareto, Dievas prisiėmė žmogaus gyvenimą ir mirtį, idant įlietų į juos tikrąjį, dievišką gyvenimą. Todėl apsisprendimas pripažinti Jėzų ir susieti su juo savo gyvenimą atveria žmogui kelią į išganymą: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10, 9). Kristus jį tikinčiam žmogui yra Atpirkėjas ir Išganytojas.

Bažnyčios mokymas

Žmogaus protu suvokti prisikėlimo liudininkų patirtį ir rasti jai deramą žodinę išraišką iki šiol tebėra Bažnyčios mokymo bei teologijos uždavinys. Ypač pirmieji penki krikščionybės amžiai paženklinti sudėtingų polemikų dėl kristologinės dogmos ir mokymo apie Jėzų Kristų. Tuomet susiformavo galutinė ir iki šiol tebegaliojanti tikėjimo išpažinimo formuluotė: Jėzus Kristus yra „tikras Dievas ir tikras žmogus“, „vienos prigimties su Tėvu“. Jo dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys tarpusavyje yra „nedalomos ir nesusipynusios“, išlaikančios savitumą viename asmenyje (Nikėjos susirinkimas, 325 m. po Kristaus).

Kelias į gyvenimą

Kadangi Dievo Sūnus gyveno žmogaus gyvenimą, todėl jis gali būti vadinamas „sūnumi“, „Dievo vaiku“. Dar daugiau – apaštalas Paulius žmones vadina „Dievo įpėdiniais“ ir „Kristaus bendraįpėdiniais“ (Rom 8, 17). O kadangi buvimas Dievu ir buvimas žmogumi Jėzuje Kristuje susiję, tarp žmogaus ir Dievo nebelieka neįveikiamos atskirties. Mirtingas žmogus per Kristų gauna priėjimą prie amžino, tikrojo Dievo gyvenimo. Jėzus Kristus pats yra kelias (žr. Jn 14, 6), vedantis mus į gyvenimą.