Gyvenime tenka daug kuo tikėti: kad esu mylimas (-a), kad draugo (-ės) pažadai rimti. Su tikėjimu susiję ir tokie svarbūs dalykai, kaip gyvenimo prasmė arba gyvenimas po mirties: ar jis tęsis, koks bus, pagaliau, ar pasaulio pabaigoje išsipildys Dievo teisingumas…

Krikščioniškąjį tikėjimą lakoniškai apibūdina vienas apaštalo Jono laiško sakinys: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Greta Jonas mums pateikia ir krikščioniškos egzistencijos formulę: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16).

Mes įtikėjome meilę: taip savo esminį apsisprendimą gali išsakyti krikščionis. Krikščionio egzistencija prasideda ne etiniu apsisprendimu ar kilnia idėja, bet akistata su įvykiu, su asmeniu, atveriančiu mūsų gyvenimui naują horizontą ir teikiančiu jam naują kryptį. Savo evangelijoje Jonas tai išsakė tokiais žodžiais: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, […] turėtų amžinąjį gyvenimą.“

(Šaltinis: popiežiaus Benedikto XVI enciklika Deus Caritas est apie krikščioniškąją meilę).