Vyskupijos istorija
Panevėžio vyskupijos istoriją galima suskirstyti į tris laikotarpius: nuo įkūrimo iki okupacijos (1926-1940), okupacijos metais (1940-1990) ir nuo Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. iki šių dienų.
Pirmasis laikotarpis pasižymėjo naujų vyskupijos institucijų kūrimu ir pastoracinės veiklos pradžia. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija pradėtą veiklą nutraukė: vyskupija neturėjo nuolatinai reziduojančio vyskupo, buvo areštuota ir nužudyta daug kunigų, uždaryta nemažai bažnyčių, išsklaidyti katalikiškų organizacijų veikėjai. Po Nepriklausomybės atgavimo vyskupija ėmėsi atkurti savo institucijas ir atnaujinti vyskupijos gyvenimą.
1926 m. balandžio 4 d. Popiežius Pijus XI Apaštališkąja Konstitucija „Lituanorum gente“ paskelbė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą, tuo pačiu įkuriant ir Panevėžio vyskupiją. 1926 m. balandžio 5d. bule „Commissum humilitati Nostrae ab aeterno Pastorum Principe officium regendi“ pirmuoju Panevėžio vyskupu buvo išrinktas Kauno Metropolinės bažnyčios kanauninkas prof. Kazimieras Paltarokas. 1926 m. gegužės 2 d. Kauno bazilikoje jis buvo konsekruotas vyskupu, o tų pačių metų gegužės 30 d. įžengė į Šv. Stanislovo koplyčią Panevėžyje, dalyvaujant gausybei tikinčiųjų.
Įkūrus 1926 m. Panevėžio vyskupiją, kurija neturėjo reikalingų patalpų, todėl tais pačiais metais vyskupija įsigijo dvejus namus Sodų g. 1. Viename įsikūrė kurija, apsigyveno vyskupas, generalvikaras, kancleris, kitame buvo įkurdintos vyskupijos pastoracinės tarnybos.
1927 m. lapkričio 11 d. Popiežiaus Pijaus XI bule „Ad divini cultus aplendorem“ įsteigta Kapitula. Ją sudarė 4 prelatai ir 4 kanauninkai. Pirmieji Panevėžio vyskupijos prelatai buvo Jonas Grabys (generalvikaras), Pranciškus Strakšas, Juozapas Gražys ir Ignas Labanauskas. Pirmieji kanauninkai – Jonas Maciejauskas, Petras Strelčiūnas, Mykolas Karosas ir Paulius Šidlauskas (kancleris).
1926 – 1940 m. žymiai išaugo parapijų, kunigų ir tikinčiųjų skaičius. 1926 m. Panevėžio vyskupijoje 69 parapijas aptarnavo 171 kunigas. Katalikų buvo 375 tūkst. 1940 m. vyskupijos 91 parapijoje dirbo 241 kunigas, o katalikų skaičius išaugo ligi 418 950.
Žymesni įvykiai
1928 m. birželio 17-18 dienomis Panevėžyje įvyko pirmasis jaunimo Eucharistinis kongresas.
1930 m. kovo 4 d. – Kristaus Karaliaus katedros šventinimo iškilmės.
1933 m. birželio 30 – liepos 2 dienomis surengtas vyskupijos Eucharistinis kongresas, kuriame dalyvavo visi Lietuvos vyskupai. Šio kongreso metu birželio 30 d. Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas konsekravo Panevėžio katedrą.
1936 m. sausio 2 d. sušauktas pirmasis Panevėžio vyskupijos sinodas, kuriame dalyvavo visi vyskupijos kunigai.
Vyskupas Paltarokas dėjo pastangas įkurti kunigų seminariją. 1939 m. buvo pradėta jos statyba. Pastačius pirmąjį aukštą, II-asis pasaulinis karas nutraukė darbus. Sovietų valdžia pradėtą pastatą su jam priklausančia žeme nacionalizavo.
Religinė ir visuomeninė veikla
Religinė, jaunimo, visuomeninė, kultūrinė veikla Panevėžio vyskupijoje reiškėsi ypač katalikiškomis organizacijomis tiek vyskupijos centre, tiek atskirose vietovėse bei parapijose. Didelį akstiną įvairiapusei veiklai davė vyskupas K. Paltarokas. Šią veiklą derino ir jai vadovavo vyskupijos Katalikų veikimo centras (KVC), ilgą laiką vadovaujamas kan. Vlado Butvilos. Vyskupas K.Paltarokas ypač rūpinosi katalikiškų akcijų plėtimu.
Veikė įvairios katalikiškos jaunimo ir suaugusiųjų organizacijos: angelaičiai, ateitininkai, pavasarininkai. Katalikai vyrai sudarė Katalikų vyrų sąjungą, o moterys – Katalikių moterų sąjungą. Grynai religinės organizacijos buvo Šv.Sakramento brolija, Gyvojo Rožančiaus draugija, Šv.Vardo draugija, Šv.Pranciškaus tretininkai ir tretininkės, Krikščioniškojo mokslo draugija, Maldos Apaštalavimo draugija ir kt.
Karitatyvinėje srityje daug nuveikė Šv.Vincento Pauliečio draugija. Vyskupas K. Paltarokas norėjo, kad jai vadovautų kun. marijonas Jurgis Tilvytis. Jis išplėtė labdaros darbą, pritraukęs į draugiją didelį skaičių narių ir rėmėjų. Sutartinai su Šv.Vincento Pauliečio draugija Panevėžyje karitatyvinėje srityje daug dirbo “Apvaizdos” vienuolių seserų sodalicija, iš kurios išaugo dabartinė Dievo Apvaizdos seserų kongregacija.
Iš svarbesnių komunikacijos priemonių reikėtų paminėti laikraštį “Panevėžio balsas”. 1928m. jis perėjo į katalikų rankas ir tapo Panevėžio vyskupijos organu. Jį leido Katalikų veikimo centras (KVC). Savaitraštyje buvo spausdinami rašiniai religine bei socialine tematika, keliamos aktualios problemos, pateikiamos žinios iš vyskupijos. 1927 m. vyskupijos rūmuose pradėta organizuoti centrinė vyskupijos biblioteka. 1935 m. joje buvo per 5000 knygų. Vokiečių okupacijos metais šioje bibliotekoje buvo paslėpta ir išsaugota nemažai retų žydiškų knygų.
Vienuolynai
Panevėžyje veikė du vienuolynai – Kunigų Marijonų ir Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Tarnaičių kongregacija. Kunigai Marijonai turėjo Panevėžyje noviciatą. Seserys tarnaitės 1927 m. įkūrė mergaičių amatų ir ruošos mokyklą, dirbo prieglaudoje, vadovavo vaikų lopšeliui. Panevėžyje buvo įkurta Dievo Apvaizdos seserų sodalicija, kuri daug nuveikė karitatyvinėje veikloje, dirbdama senelių prieglaudose ir vaikų namuose.
Panevėžio vyskupija, kaip ir visa Lietuva, nukentėjo karo ir sovietų valdžios metu. Panevėžio vyskupijoje per karą buvo sugriautos 6 bažnyčios, apie 40 bažnyčių apgriautos. Pokario metais okupantai uždarė 7 vyskupijos bažnyčias ir 82 koplyčias. Leidus veikti tik vienai kunigų seminarijai Kaune ir apribojus stojančiųjų į kunigus skaičių, vyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, sumažėjo kunigų skaičius.
Sovietų okupacijos metais dvasininkai bei kunigai buvo ypač smarkiai persekiojami. Visi vienuolynai bei jų židiniai buvo uždaryti, jų vadovaujamų institucijų valdžia atimta, nuosavybė nusavinta. LKB Kronikos surinktomis bei paskelbtomis žiniomis, nuo 1941m. bolševikai nužudė ar savo kalėjimuose bei Sibiro koncentracijos lageriuose nukankino 14 Panevėžio vyskupijos kunigų. Suimti, ištremti ar kitokiu būdu persekioti 56 vyskupijos kunigai.
1944 m. sovietams užėmus Lietuvą, į Vakarus pasitraukė daugiau kaip 50 šioje vyskupijoje dirbusių kunigų ir vienuolių.
K. Paltarokas buvo Panevėžio vyskupu iki 1958 m. 1949 m. sovietinė valdžia jį perkėlė į Vilnių. Prie perkėlimo prisidėjo ir Vilniaus kapitula, vienbalsiai išrinkdama jį Vilniaus kapitulos vikaru. 1949–1958 m. jis valdė Panevėžio ir Vilniaus vyskupijas.
K. Paltarokui mirus, 1958-1961 m. Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkuoju administratoriumi tapo vysk. J.Steponavičius. Šio vyskupo valdymas buvo trumpas, nes jis nesutiko su jam diktuojamais sovietų valdžios reikalavimais. 1961 m. sausio 24 d. jis buvo suimtas ir ištremtas už jo valdomų vyskupijų ribų – apgyvendintas Žagarėje.
1961 m. Panevėžio vyskupija liko be vyskupo ir be ganytojo. 1961 m. nušalinus vysk. J. Steponavičių, Šv.Sostas apaštališkuoju administratoriumi paskyrė kan. P.Šidlauską, bet sovietinė valdžia jam neleido eiti pareigų ir ištrėmė už vyskupijos ribų į Varėną.
1962 -1969 m. Panevėžio vyskupijai vadovavo valdytojas kun. Povilas Bakšys.
1969 -1983 m. Panevėžio vyskupiją apaštališkojo administratoriaus teisėmis valdė vyskupas Romualdas Krikščiūnas.
Vysk. R.Krikščiūnui nustojus eiti pareigas, 1983 m.vyskupijos kapitula valdytoju išrinko prelatą K. Dulksnį, kuris pareigas ėjo iki 1989 m. Prelatas mirė 2001 m. gruodžio 9 d.
Vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kuris irgi siejasi su Panevėžio vyskupija, nes Nemunėlio Radviliškyje (1959–1976) ir Pabiržėje (1976–1982) išgyveno tremtį, buvo religinio atgimimo žadintojai bei tautinio sąmoningumo simboliai.
Tauta negalėjo tylėti, ji priešinosi sovietinei ideologijai per kultūrą ir meną. Prie rezistencijos daug prisidėjo ir panevėžiečiai. Keliolika vienuolių ir kunigų dalyvavo leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką bei platinant įvairias religines tautines knygas.
Panevėžiečiai aktyviai dalyvaudavo parašų rinkime. Po peticija, kad valdžia gražintų Vilniaus Katedrą tikintiesiems, Panevėžio miesto bažnyčių aktyvistai surinko 45 tūkst. parašų, o iš visos Lietuvos vyriausybei buvo įteikta 100 tūkst.
Sovietinės okupacijos metai buvo patys sunkiausi Bažnyčiai. Tikėkimės, kad daugiau niekur ir niekada nebepasikartos fizinis ir dvasinis tautų genocidas.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Panevėžio vyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, pradėjo atgimti dvasinis ir pastoracinis gyvenimas.
Valdant vyskupui J. Preikšui 1989–2002 m., Panevėžyje įkurta valstybinė katalikiškos dvasios vysk. Kazimiero Paltaroko vidurinė mokykla, įsteigtas kun. Alfonso Lipniūno jaunimo centras, Berčiūnuose įrengta ateitininkų vasaros stovykla.
Panevėžyje Nepriklausomybės metais veikusios vienuolijos atnaujino savo dvasinį -bendruomeninį gyvenimą ir pastoracinę veiklą, atsiimdamos ar pasistatydindamos naujus namus. Atgavus Nepriklausomybę Panevėžio vyskupijoje atkurtos 58 koplyčios.
Vyskupui Juozui Preikšui sulaukus 75 metų amžiaus ir tapus emeritu, 2002 m. Panevėžio vyskupu buvo paskirtas Jonas Kauneckas.
2013 m. birželio 6 dieną popiežius Pranciškus priėmė vyskupo Jono Kaunecko atsistatydinimą iš Panevėžio vyskupo ordinaro pareigų ir šioms pareigoms paskyrė Lionginą Virbalą SJ. Vyskupo Liongino Virbalo konsekracija vyko 2013 m. rugpjūčio 8 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Nuo 2013 m. pradėjo tarnystę Panevėžio vykupijoje.
2015 m. birželio 11 d. Popiežius Pranciškus paskyrė vyskupą Lionginą Virbalą Kauno arkivyskupu metropolitu, tai pat paskyrė eiti Panevėžio vyskupijos administratoriaus pareigas.
2016 m. gegužės 20 d. popiežius Pranciškus Telšių vyskupą Liną Vodopjanovą OFM paskyrė Panevėžio vyskupu ordinaru.