Ko vertas būtų tikėjimas, jei jis nepersmelktų viso gyvenimo kaip stiprus rudeninis vėjas, pripildantis gaivos miestus ir kaimus. Ir vis dėlto nėra lengva mums skirtą gyvenimą sudėti į Dievo rankas. Todėl siūlome galimus kelius, padėsiančius atverti savo gyvenimą veiksmingam tikėjimui Viešpačiu Dievu. Pasisemti impulsų kartais užsukite ir į skyrių Veikti drauge, nes krikščionis negyvena atskirai nuo kitų.
Skaityti Bibliją
Skaityti Bibliją – tai susitikti Dievą. „Nepažinti Biblijos – reiškia nepažinti Kristaus“ (šv. Jeronimas). Drauge Biblija yra knyga, padedanti mums pažinti save. Jokia kita kada nors parašyta knyga nepasako apie žmogų ir konkrečiai apie mus pačius tiek daug, kaip Biblija. Biblija yra Dievo žodis žmogaus žodyje.
Suprasti Šventąjį Raštą
Yra įvairių Rašto aiškinimo būdų bei metodų. Svarbu atskleisti pirminę Biblijos prasmę ir suvokti jos reikšmę šių dienų pasauliui, Bažnyčiai, žmonėms, pagaliau, ir mano asmeniniam gyvenimui.
Biblija – tai knyga, kurią turėtumėte skaityti ne pavieniui. Geriausiai Šventasis Raštas atsiskleis suvokiant jį drauge su kitais. Tačiau ir pavienis asmuo, galynėdamasis su tekstu ir stengdamasis suprasti Šventąjį Raštą, susitiks Dievą ir didelį jo liudytojų būrį. Galite daryti ir taip, kaip būdavo praktikuojama senuosiuose vienuolynuose: vienumoje arba drauge su kitais perskaitykite kokią nors Biblijos vietą ir klauskite Dievo, ką jis jums šiuo konkrečiu tekstu ir šiuo momentu nori pasakyti.
Melstis. Kaip ir kokiais žodžiais?
Kad ir kokie vieniši kartais jaustumėmės, vis dėlto yra Vienas, visada esantis su mumis. Jis mus girdi. Visada. Visur. Mylinčia širdimi. Suprasdamas. Atjausdamas. Atleisdamas. Nuoširdžiai. Kaip pats geriausias draugas. Dievas netgi laukia mūsų. Kaip mylimasis mylimosios. Leiskime įvykti susitikimui. Melstis Dievui yra paprasta ir tai jaudina širdį kaip džiugi daina, pavasario vėjas ar švelnus bučinys.
Tiesiog pabandykite!
- Pirmasis žingsnis. Paskirkite tam laiką, nurimkite. Persižegnokite. Atverkite Dievui širdį.
- Kur? Tai galite daryti būdami bet kur. Galite stovėti, sėdėti ar gulėti. Ypač gera melstis bažnyčios ar koplyčios tyloje. Tačiau tai galime daryti ir namie, sėdėdami virtuvėje, ar atverti širdį Dangui būdami gamtoje.
- Kaip? Galite užsidegti žvakę ar pasistatyti šventą paveikslą. Meldžiantis sudėti rankas arba laikyti jas taip, kaip laikome priimdami dovanas. Galite atsiklaupti. Atsistoti arba atsisėsti. Te jumyse įsivyrauja ramybė. Melskitės laisvai, leisdami žodžiams lietis iš širdies. Pasirinkite maldai tekstą arba tiesiog įsiklausykite, ką jums kalba Dievas.
- Kada? Rytais, per pietus, vakarais, prieš valgį, apėmus džiaugsmui ar susierzinus, norint kitiems padėti ar patiems patekus bėdon – tiesiog kiekvieną kartą, kai sąmoningai pajusite norą būti Dievo akivaizdoje. Jis visada yra su jumis!
- Prašymai. Dievo galime prašyti visko. Netgi stebuklo. Malda Tėve mūsų apima viską, ko žmogui reikia gyvenime, nes Dievas mus pažįsta geriausiai – su visais mūsų rūpesčiais ir visomis bėdomis.
- Susierzinimas. Dievas kaip žaibolaidis nuima mūsų susierzinimą, įtampą, susirūpinimą. Kad ir ką jam užkrautumėme, jis viską atlaiko. Išliekite jam visą savo apmaudą, jis perkeis jį. Tiktai nesidrovėkite, būkite atviri! Kreipkitės į Dievą!
- Šlovinimas. Kaip smagu, kai kiti mus giria! Geras žodis džiugina ir Dievą, nepamirškite to – šlovinkite Dievą žodžiais, gestais ir visu savo gyvenimu.
- Dėkojimas. Padėkokite Dievui, pajutę savo gyvenime jo vedančią ranką! Kai sudėtinga situacija ėmė ir, rodos, „stebuklingai“ pasikeitė. Arba jei buvo išklausyta jūsų malda. Ar tiesiog už tai, kad esate! Kiekvienu atveju tarkite: „Ačiū Tau, Dieve!“
- Maldavimai. Melskite Dievo pagalbos ir užtarimo savo artimiesiems – gyviems ir mirusiems. Melskite ir už svetimus žmones. Linkėkite aplinkiniams tiktai viso ko geriausio, kad ir kaip sunku tai kartais būtų! Pirmiausia prisiminkite tuos žmones, kuriems ypač sunku, kurie yra ištikti didelio vargo ar bėdos – juk visi sėdime vienoje valtyje. Savo artimųjų prašykite melstis už jus.
- Varge. Malda siųskite Dievui „SOS“ signalus! Savo radaruose jis mus mato ir siunčia Angelus Sargus, galinčius mus paremti. Padedant Dievui, atlaikysime visus sunkumus.
- Dienos maldos. Pradėkite dieną ryto malda. Vėliau taip pat laikas nuo laiko kreipkitės į Dievą trumpa malda. Dieną užsklęskite vakaro malda. Ryte, per pietus ir vakare galima kalbėti „Viešpaties Angelą“, Valandų liturgijos maldas, „Jėzaus maldą“ arba kokią nors trumpą maldelę, įsiterpiančią tarp dienos darbų. Žodžiu, palaikykite nuolatinį kontaktą su Dievu.
- Malda prie stalo. Nesvarbu, ar valgote vienas, ar drauge su kitais, prašykite Dievo „kasdienės duonos“. Dėkokite jam už tai, kad turite ką valgyti ir gerti. Nepamirškite, kad tai anaiptol nėra savaime suprantama. Prisiminkite kitus žmones, galbūt esančius kur kas blogesnėje padėtyje nei jūs.
- Rožinio malda. Tai – ilga meditacinė malda, kurioje drauge su Marija apmąstomas Jėzaus gyvenimas. Įsigykite rožinį ir pamėginkite. Pamatysite, kaip ši malda jus įtrauks!
- Maldos Dievo Motinai ir šventiesiems. Žemiška mirtis nėra visko pabaiga. Tie, kurie pirma mūsų nuėjo pas Dievą, ir toliau palaiko su mumis ryšį. Galime jų prašyti užtarti mus prieš Dievą. Jie yra jo artumoje. Ne tiktai Marija, bet ir kiti šventieji arba mūsų draugai bei giminės. Negalėsite atsistebėti, kiek yra mus pas Dievą užtariančiųjų!
- Vidinė, kontempliatyvi malda. Melstis be žodžių, vaizdų ir minčių. Tiesiog atsiduoti į Dievo rankas ir pamėginti pajusti jo užliejančią meilę. Tai prieinama visiems – ne vien mistikams ar regėtojams.
- Melstis nuolatos. Melskitės nuolatos, vėl ir vėl. Vieni patys, maldos būreliuose, parapijos namuose, vienuolynuose, atlaiduose arba piligriminėse kelionėse. Namie. Būdami kelyje. Laisvalaikiu. Trumpai pasimelskite ir darbo vietoje. Palaikykite ryšį su Dievu. Reguliariai raskite tam laiko ir ramybės, nes meilės ryšys turi būti puoselėjamas. Geriausia – nuolatine malda.
Pamaldos ir liturgija
„Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14)
Prie liepsnojančio krūmo Dievas Mozei pažadėjo: Aš esu čia. Meilės ryšys tarp Dievo ir žmogaus egzistuoja nuo pat pradžios. Dar prieš žmogui pradedant veikti, Dievas jau davė jam savo meilės pažadą. Jis kalba mums Šventojo Rašto žodžiais. Žmogus atsako malda ir giesme. Kiekvienos pamaldos yra žodis ir atsakymas – dialogas.
„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20)
Jėzus Kristus yra žmogumi tapęs Dievo Žodis. Jis yra visur, kur jo vardu susirenka žmonės. Buvimas krikščioniu neatsiejamas nuo bendrystės. O Bažnyčios bendruomeninio gyvenimo centras yra bendra malda, kuria atsakome į Dievo meilę mums.
Iš visų bažnyčioje švenčiamų pamaldų iškiliausios yra šventosios Mišios, kurias Vatikano II susirinkimas apibūdino kaip „šaltinį ir viršūnę“. Bet švenčiant ir kitus sakramentus ar liturgiją ypatingu būdu dalyvauja Jėzus Kristus, Bažnyčios galva. Kiekvienoje Bažnyčios liturgijoje jis yra svarbiausias veikiantysis. Šventosios Dvasios veikimu, apreiškimu ir sakramentiniais ženklais jis įtraukia mus į savo meilės užmojį žmogui – mūsų išganymą.
„Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19)
Jėzus suteikė pasauliui pačią didžiausią dovaną: padovanojo save. Kiekvienąkart švenčiant Eucharistiją – didžiąją šlovinimo ir padėkos maldą – savo mokiniams jis pažadėjo realiai būti drauge duonoje ir vyne. Prieš grįždamas pas Tėvą, per Eucharistiją Bažnyčios nariams jis paliko galimybę pasijusti taip, tarsi jie patys būtų dalyvavę Paskutinėje vakarienėje Didįjį ketvirtadienį, matę Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį Didįjį penktadienį ir patyrę jo prisikėlimą iš numirusiųjų per Velykas.
Švenčiausiojo Sakramento adoracija
„Tai visai paprasta. Jis žiūri į mane, o aš – į jį“, – atsakė prancūzas valstietis, Arso klebonui paklausus, ką jis iš tiesų veikia, kasdien klūpodamas bažnyčioje prieš tabernakulį. Šie paprasti žodžiai atskleidžia esminį vyksmą per adoraciją: pats Jėzus Kristus pasirodo mums perkeistos duonos pavidalu.
Ištakos glūdi šventosiose Mišiose
Švenčiausiojo Sakramento garbinimas ne per Mišias kyla iš tikėjimo, kad šventosiose Mišiose perkeitimo metu Jėzaus Kristaus auka yra sudabartinama ir jis pasilieka su mumis duonos ir vyno pavidalu. Šv. Mišiose perkeistos likusios ostijos laikomos tam tikroje vietoje – tabernakulyje. Tikėjimas tikru Jėzaus Kristaus buvimu perkeistoje ostijoje natūraliai žadina tikinčiojo norą būti prieš ją, melstis ir ją garbinti.
Adoruojantys žmonės
Švenčiausiąjį Sakramentą itin adoravo tokie iškilūs XX a. tikėjimo liudytojai, kaip Karolis Fuko, Edita Štein, Motina Teresė, popiežius Jonas Paulius II. Tezė bendruomenės įkūrėjas brolis Rožė Šiucas viename savo dienoraščių prisipažįsta daugsyk klūpojęs mažoje kaimo katalikų bažnytėlėje priešais komuninę melsdamasis ir medituodamas. Savo dvasinę patirtį brolis Rožė išsakė trumpu, jaudinančiu sakiniu: „Tai – gyvybės kupina vieta“.
Adoracija – išorinė ir vidinė laikysena
Įeidamas į bažnyčią ir iš jos išeidamas tikintysis priklaupia ir persižegnoja, taip pagerbdamas Švenčiausiąjį Sakramentą.
Klūpojimu šv. Mišiose ar adoruojant Švenčiausiąjį mes parodome, kad suvokiame ir išpažįstame, koks didis, šventas ir gailestingas yra Dievas. Antra vertus, klūpojimas simboliškai perteikia vidinę laikyseną imant pavyzdį iš Jėzaus Kristaus: per Paskutinę vakarienę Jėzus pasilenkė prie savo mokinių ir nuplovė jiems kojas (žr. Jn 13, 5). Kas dėl kitų klaupiasi, elgiasi kaip Jėzus Kristus.
Devintinių procesija
Tikėjimas, kad Viešpats realiai yra Švenčiausiajame Sakramente, viešai išreiškiamas kasmetinėje Devintinių – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo – iškilmėje. Šventinėje procesijoje Jėzus Kristus monstrancijoje išstatytame Švč. Sakramente išnešamas iš bažnyčios į viešąją erdvę.
Ar žinote?
Švč. Sakramentas pradėtas saugoti tabernakulyje, kad jį, kaip pastiprinimą, būtų galima suteikti mirštančiajam. Iš to kilo paprotys suteikti Komuniją ligoniams ir ne per šv. Mišias.
Pasiuntinybė ir pašaukimas: Dievas kviečia
Dievas jus kviečia? Galbūt tai tėra nuojauta ar vos suvokiamas pojūtis, o vis dėlto įsiklausyti verta. „Esi mano mylimas sūnus, mano mylima duktė,“ – tai kiekvieno pašaukimo pradžioje duotas pažadas, per krikštą tampantis krikščioniško gyvenimo pagrindu. Vėliau šis pažadas turėtų būti realiai patiriamas ir išgyvenamas šeimos, bendruomenės, visuomenės santykių raizginyje, kuriame atsiduria kiekvienas žmogus.
Dialogas su Dievu: Dievas kalbina – žmogus atsako
Šis pokalbis vyksta įvairiais būdais. Pagrindiniai iš jų yra:
- malda;
- meditacija;
- Šventojo Rašto skaitymas;
- pokalbiai apie savo tikėjimą;
- kūrinijos ir aplinkos suvokimas.
Pašaukimas veda į pasiuntinybę
Bendraudami su Dievu ir su kitais žmonėmis, išmokstame žvelgti į savo gyvenimą kaip į Dievo dovanotą. Tai suvokę ir atsiliepdami į Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane!“, esame pasirengęs dėl jo stengtis. Kiekvienas pašaukimas, kaip ir kiekvienas gyvenimas, yra unikalus, turi savo nepakartojamą istoriją.
Kartais Dievo pašaukimas įsiveržia į žmogaus gyvenimą galingu šuoru, kokiu nors sukrečiančiu įvykiu, iškeliančiu jo egzistencijos prasmės klausimą.
Dažniau šis kvietimas yra visiškai tylus, vos girdimas kasdienybės šurmulyje. Dievas kviečia atsargiai, ir reikalinga įsiklausanti širdis, kad galėtų tą kvietimą išgirsti. Tik vėliau, kalbantis su kitais, ima aiškėti, kad Dievas pasirinktajam kelia ir tam tikrus reikalavimus.
Pasiuntinybės ir pašaukimo formos
Dėl krikšto visi krikščionys yra pašaukti dalyvauti išganomojoje Bažnyčios pasiuntinybėje. Vatikano II susirinkimas dokumentuose tai vadinama „bendrąja visų pakrikštytųjų ir sutvirtintųjų Kristaus kunigyste“.
Dvasininko, diakono, vienuolio ar vienuolės tarnystė – ypatingi pašaukimo būdai. Šios tarnystės dažnai vadinamos dvasinėmis profesijomis. Apsisprendimas atsiliepti į Dievo kvietimą yra susijęs su pasiryžimu rinktis ypatingą gyvenimo būdą.
Tokios Bažnyčios tarnystės, kaip dalyvavimas parapijos pastoracinėje ar ekonominių reikalų taryboje, arba religijos mokytojo, slaugytojo, vaikų auklėtojo profesijos kyla iš krikštu suteikto pašaukimo. Šių profesijų atstovai dirba bažnytinį darbą drauge su dvasinio luomo atstovais.
Ženklai, rodantys, kad Dievas nori pašaukti žmogų į savo tarnystę:
- širdies gelmėje kyla nerimas;
- vis stiprėja noras gyventi pagal Evangeliją;
- pasiaukojama tarnystė kitiems teikia vis daugiau džiaugsmo;
- stiprėja noras perteikti tikėjimą kitiems;
- didėja pasirengimas rūpintis tikinčiųjų bendrijos reikalais;
- auga atvirumas krikščioniškai viengungystei;
- stiprėjo Dievo trauka.