Šv. Juozapo piligrimystė Panevėžio vyskupijoje

1870-ųjų gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX apaštališkuoju laišku-bule (labai svarbiu dokumentu, patvirtintu tam tikru antspaudu) Šv. Juozapui suteikė Visuotinės Bažnyčios globėjo titulą. Nors Šv. Juozapas gyveno tylų, kone nuo žmonių akių paslėptą gyvenimą, jis buvo Šventosios Šeimos tėvas, savo tėvystę pavertęs meilės auka, tarnavimu į pasaulį atėjusiam Mesijui.

Šio įvykio 150 metų sukakties proga popiežius Pranciškus apaštališkuoju laišku „Patris corde“ 2020 12 08–2021 12 08 laikotarpį paskelbė Šv. Juozapo metais, kurių tikslas – sekant šio šventojo pavyzdžiu, kasdien stiprinti savo tikėjimą ir vykdyti Dievo valią. Visi tikintieji Popiežiaus kviečiami įsipareigoti maldai bei geriems darbams, kad Šv. Juozapo globojami gautų paguodą ir sustiprinimą asmeniniuose bei visuomeniniuose sunkumuose.

Įvardyto tikslo pirmiausia siekiama kasdiene malda, stengiantis išmokti įsiklausyti ir atpažinti Dievo valią bei atsiliepti į ją. Jo siekiama sąžiningu darbu, gražia šeimos narių bendryste, atjauta gyvenimo nuskriaustiesiems ir įvairiomis kitomis formomis.

Viena tų „kitų formų“ – piligrimystė, kuri visada susijusi su kelione ir kuri neįmanoma be nuolatinio dvasinio vienijimosi su Dievu ar bent jau troškimo su Juo vienytis. Tai kelionė į šventą vietą. Paskata piligriminei kelionei gali būti siekis gauti nuodėmių atleidimą, įžado vykdymas, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos, pagyta nuo ligos ir t. t.

Leliūnų ir Pakalnių parapijų tikintieji bei piligrimai iš Utenos bei Vilniaus 2021 m. birželio 4 d. lankėsi visose Panevėžio vyskupijos Šv. Juozapo vardu tituluotose bažnyčiose. Kelionei vadovavo Lietuvos vyskupų konferencijos Šv. Juozapo metų darbo grupės narys – kun. teol. lic. Andrius Šukys.

Kadangi piligrimus turi lydėti malda ir Evangelijos skelbimas, skaitymas ir apmąstymas,  maldininkai kelionę pradėjo Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje šv. Mišiomis. Po jų – 138 km kelionė į Pasvalio dekanato Vaškų Šv. Juozapo bažnyčią (klebonas Algimantas Petkūnas), kurioje prieš altorių suklupę piligrimai maldos žodžiais prašė Palaimintąjį Juozapą „maloningai pažvelgti“ ne tik į juos visus, bet ir į artimuosius, „savo galia ir užtarimu“ padėti visiems „išvengti visokių klaidų ir nupuolimų“, prašė ginti „šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir nuo visokių nelaimių“.

Štai Vaškuose piligrimai išgirdo įdomią pirmosios medinės bažnyčios atsiradimo istoriją. Ji susapnuota pro Vaškus į Biržus pas gydytoją važiavusio, matyt, bajoro, pavarde Grotus. Šalia kalnelio, kur dabar yra Vaškų bažnyčia, šis leidęs arkliams pasiganyti, o pats užmigęs. Per sapną sužinojęs, kad čia turįs pastatyti bažnyčią. Pabudęs susirado šių žemių savininką ir įkalbėjo parduoti kalnelį, ant kurio prasidėjo statybos. Šalia ėmė augti miestelis. Tačiau bažnyčios (pastatyta apie 1665 m.) Grotus  nebepamatė… Mirė…

Kun. A. Petkūnas įdomiai pristatė parapijos istorijos fragmentus, papasakojo bažnyčios atsiradimo istorijos pagrindinius niuansus, pasidžiaugė maldininkais ir padėkojo už vizitą. Vaškuose maldininkai apžiūrėjo įdomias miestelio vietas, stabtelėjo ties prof. Vandos Zaborskaitės biblioteka. (Su Vašku parapijos istorija galite susipažinti: https://www.paneveziovyskupija.lt/parapijos/vasku-sv-juozapo-parapija/).

Apsilankė ir Pasvalio dekanato Saločių parapijos Šv. Juozapo bažnyčioje (klebonas mgr. Nerijus Papirtis). Bendros maldos šioje bažnyčioje akcentas –  širdimi, ne vien lūpomis išsakytas prašymas: „Šventasis Juozapai, Tu buvai išrinktas Jėzaus maitintoju ir labai rūpestingai globojai Tau pavestą dieviškąjį Vaikelį. Vardan tos tėviškos meilės, kuria mylėjai Jėzų, būk Tėvas ir mums; išmelsk, kad eitume Tavo pėdomis, sektume Tavo šventu nuolankumu, su meile priimtume iš Dievo rankų vargus ir pažeminimus ir viską panaudotume Jo tarnybai. Amen.“ Kun. N. Papirtis išsamiai pateikė  aptarnaujamos parapijos praeities ir dabarties akcentus, atsakė į klausimus, nusifotografavo bendrai nuotraukai, pasidžiaugė šauniu sumanymu rengti kelionę per Panevėžio vyskupijos Šv. Juozapo parapijas. (Saločių parapijos info: https://www.paneveziovyskupija.lt/parapijos/salociu-sv-juozapo-parapija/)

Klausantis pasakojimų apie Saločių parapijos bažnyčią, atrodė, kad to Lietuvos kampelio parapijiečiai tik ir gyveno statybų rūpesčių prispausti. Tiesa, pradžia intriguojanti. Pasirodo, dvarininkė Barbora Pečkaitė, pagerbdama mirusio brolio atminimą, 1514 m. įsteigė Saločių Šv. Juozapo parapiją, paskirdama jai pusę Saločių dvaro žemių bei miško ir įpareigodama pastatyti bažnyčią, išlaikyti kleboną, kasmet skiriant jam 5 kapas grašių. Klebonas iš dvaro gaudavo įvairių privilegijų, už tai turėjo išlaikyti mokytoją arba klieriką. Pirmoji Saločių bažnyčia buvusi maža, medinė. XVI a. antrojoje pusėje Biržų Radvilos ją  atėmė iš katalikų, sugriovė ir toje vietoje pastatė reformatų maldos namus. 1632 m. katalikai iškėlė Radvilai bylą. Laimėjo. Apie 1644-uosius pastatė katalikų bažnyčią, o 1755-aisiais – naują medinę, 1873 m. – vėl nauja medinė, kuri 1926–1928 m. atnaujinta ir sutvirtinta. 1944 m. liepos 26 d. sudegė, išsilydė varpinės varpas. Ir vėl statybos iš pradžių… 1945 m. ėmė kilti mūrinės bažnyčios sienos…

Kaip popiežius Pranciškus rašo savo apaštališkajame laiške „Patris corde“, Šv. Juozapas yra „priimantis tėvas“. Pirma, jis be jokių išankstinių sąlygų priėmė Mariją ir su ja susijusį didįjį Dievo planą. Antra, kaip ir visiems pasaulio šeimų tėvams, Marijos sutuoktiniui teko susidurti su nelengvomis savo šeimos gyvenimo problemomis, tačiau kiekvieną kartą jis jas sprendė drąsiai pasitikėdamas Dievo apvaizda. Tai piligrimai apmąstė Panevėžio dekanato Geležių Šv. Juozapo bažnyčioje (klebonas Stasys Tamulionis) maldos žodžiais: „Šventasis Juozapai, tu buvai Dievo išrinktas garbingu Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu ir dieviškojo Vaikelio maitintoju. Tu ištikimai atlikai savo pareigą ir per Dievo malonę tapai krikščionių globėju ir tėvu. Pilni pasitikėjimo, mes meldžiame tave: padėk mums pažinti Dievo valią, kad ją įvykdytume. Padėk mums didinti Dievo garbę, tarnaujant meilėje. Ateik mums į pagalbą vertai sudarant krikščionišką šeimą. Amen.“

Išskirtinį dėmesį piligrimams parodė Geležių bendruomenės nariai: pavaišino pietumis, aprodė miestelio įdomybes – stabtelėta ties šimtmečio ąžuolu, apsilankyta Aldonos Pocienės dailės darbų parodoje, pasidžiaugta „Nepriklausomybės šaliku“ – 2017 m. Geležių bendruomenės Lietuvai numegztu trispalviu  sveikinimu – šaliku, skirtu dviem šalies nepriklausomybę žyminčioms šventėms – Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai pažymėti. Šalikas rekordininkas (ilgis – 1244 m, svoris – 65 kg) turi tai įrodantį rekordininko diplomą. (Su įdomia istorija ir veiklia bendruomene galite susipažinti: http://tiltagaliukc.lt/geleziu-padalinys/).

Geležių Šv. Juozapo bažnyčios ištakos, kaip ir Saločių, susijusios su dvarininko sprendimais. Apie kilometrą nuo Geležių buvo Naujadvario dvaras. Jį valdė Puzinas, 1779 m. Geležių kapinėse pasistatęs koplyčią, kurioje pamaldas leista organizuoti tik 1783 m. Beveik po šimto metų (1874) pastatyta medinė bažnyčia, varpinė. Abi nugriautos1935 m. ir parapijiečių lėšomis pradėta statyti dabartinė neogotikinių bruožų medinė bažnyčia. Šventoriuje tebėra senosios kapinės.

Šv. Juozapo garbei skirta piligriminė kelionė baigėsi Rokiškio dekanato Panemunėlio miestelio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje (klebonas dek. Eimantas Novikas). Kadangi šventasis Juozapas, popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, – mylintis tėvas, švelnus, klusnus Dievui, visus priimantis, drąsiai kūrybingas ir be galo darbštus, piligrimai, tarsi apibendrindami visus savo prašymus, meldė Nazareto šeimos Tėvo globos „Visuose varguose ir reikaluose, Šventasis Juozapai, tavo galioje visi mūsų vargai ir reikalai. Tu gali padaryti tai, kas atrodo neįmanoma. Juk mes esame tavo vaikai! Pažvelk su tėviška meile į visus mūsų poreikius“.

Įdomi ir Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios istorija, tačiau dar įdomesnė joje kunigavusio Jono Katelės (1831–1855–1908) asmenybė. Jis buvo 1863–1864 m. sukilimo prieš rusų valdžią komiteto narys, vėliau lankė kalėjime sukilimo dalyvius, klausė paskutinių išpažinčių. Po sukilimo ištremtas į Panemunėlio parapiją, jos kaimuose steigė slaptas lietuviškas mokyklas, aprūpindavo jas inventoriumi ir mokymo priemonėmis, gabesnius mokinius ruošė daraktoriais. Pats klebonijoje mokė vaikus, rūpinosi mergaičių švietimu. Organizavo knygnešius draudžiamai lietuviškai spaudai platinti. Parapijoje atgaivino gegužines pamaldas, o po jų su parapijiečiais traukdavo pagal Strazdo, Baranausko, Vienažindžio eiles. Klebonijoje vyko kameriniai parapijiečių koncertai ir vaidinimai. Pasirodymus rėmė, rengė, režisavo, vaidintojus bei dainininkus telkė bei su jais repetavo pats kun, J. Katelė – švietėjas, daraktorius, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo ir slaptų lietuviškų mokyklų organizatorius. Žodžiais nenusakomi kun. J. Katelės, Panemunėlyje dirbusio 36-erius metus, nuopelnai. Juk XIX a. pab. ši parapija buvo vienintelė Lietuvoje, kur beveik visi vyrai ir moterys mokėjo rašyti ir skaityti. Taigi, bažnytkaimis carinės priespaudos ir žiauraus lietuviško žodžio persekiojimo metais tapo šviesuolių kraštu ir Rytų Aukštaitijos kultūros sostine tik šios nepakartojamos Asmenybės dėka. O ir dabartinė mūrinė bažnyčia 1898–1907 m. statyta kun. Jono Katelės rūpesčiu pagal inžinieriaus Floriano Vyganovskio projektą…    

Panemunėlio parapijos įdomiausius faktus ir kun. Jono katelės išskirtinumą pristatė visuomenininkė, kelių knygų autorė Ona Levandavičiūtė. (Plačiau: http://www.propatria.lt/2019/10/ona-levandaviciute-marcele-kubiliute.html / https://www.grokiskis.lt/zmones/ona-levandaviciute-apie-vizijas-sirdies-sopulius-del-kunigo-palikimo-ir-istorijos-liudininku-liudna-tango).

Panemunėlyje ir Kamajuose susitikta su „Rokiškio sirenos“ žurnaliste Lina Dūdaite-Kralikiene, kurios straipsniai, rašomi įvairiomis temomis, sulaukia malonių atgarsių. „Rokiškio sirenos“ kolektyvas kiekvienam keliaujančiajam įteikė po naujausią laikraščio numerį.

Grįždami namo, užsuko į Kamajų, Salų, Duokiškio miestelius, kurie svarbūs kun. Andriui, nes iki tarnystės dabartinėse parapijose – kun. Andrius Šukys klebono / administratoriaus tarnystę nuo 2011 iki 2020 m. atliko minėtose parapijose. Visose bažnyčiose piligrimus pasitiko vietos gyventojai, maloniai bendravo, vaišino gėrybėmis. Apžiūrėta Kamajų bažnyčia ir būsimas A. Strazdo muziejus bažnyčios šventoriuje, Salose aplankytas dvaras, pasimelsta naujai restauruotoje Duokiškio bažnyčioje.

Kelionės organizatoriai / koordinatoriai Asta Paškauskienė ir kun. Andrius Šukys dėkingi aplankytų parapijų dvasininkams, atvėrusiems šventovių duris ir drauge su piligrimais meldusiems Šv. Juozapo globos, pasakojusiems parapijų istorijas. Visose bažnyčioje užsakytos šv. Mišios už piligrimus, parapijų tikinčiuosius, ieškančius Dievo ir visus geros valios žmones.

Visų patirtų įspūdžių ir išgyvenimų neįmanoma išpasakoti. Tik derėtų atkreipti dėmesį, kad pirmaisiais piligrimais neabejodami galime pavadinti tris išminčius, atvykusius pagarbinti ką tik gimusio Kūdikėlio Jėzaus. „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 1–12).

***

Kuo piligriminė kelionė skyrėsi nuo poilsinio, pažintinio ar religinio turizmo? Pirmiausia vidiniu nusiteikimu, kad leidžiamasi į maldos ir tikėjimo kelią, į dialogą su Dievu. Reikia manyti, kad  kiekvienas buvo apgalvojęs, kokį esminį klausimą ištars Dievui, kokios malonės sau ir artimiesiems prašys… Antra, kadangi į piligrimystę leistasi su nemažu pažįstamų skaičiumi, pagerėjo vienas kito pažinimas, sustiprėjo dalies piligrimų tarpusavio ryšys. Vadinasi, bus lengviau kartu keliauti bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime, kiekvienas geriau suvoks savo, kaip Bažnyčios nario, tarnystę.

Svarbu tai, kad kelionėje, meldžiantis Rožinį, patirta maldos atmosfera, kuria gyveno Šventoji Šeima, sutikti žmonės, pokalbiai tikėjimo praktikos klausimais, konkrečios vietos gamta, architektūra, menas, formavo platesnį žvilgsnį į gyvenimą ir tikėjimą. Svarbiausia – vedė į susitikimą su Dievu, šventuoju Juozapu ir pačiu savimi.

***

Įdomi statistika: keliauta lygiai 14 val., nuvažiuota per 400 kilometrų, aplankytos visos Panevėžio vyskupijos Šv. Juozapo bažnyčios, vaišintasi Linos Petronienės kulinarinio paveldo skanėstais, prifotografuota keli tūkstančiai nuotraukų, gauta įvairių dovanų, kelionės pabaigoje visiškai nepavargta…

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Liudas Buzėnas

Leliūnų šv. Juozapo parapijos