Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos Lietuvos provincijos šimtmečio šventė

Gegužės 27 d. Panevėžyje nuaidėjo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos Lietuvos provincijos šimtmečio šventė. Būtent šiais metais minime šimto metų sukaktį, kuomet Šventasis Sostas oficialiai patvirtino Marijos tarnaičių Lietuvos provinciją.

Jubiliejinė šventė su itin didele gausa svečių prasidėjo vysk. K. Paltaroko gimnazijos salėje, kur visus pasveikino provincijos vyresnioji s. Virginija Semaškaitė, dėkodama svečiams už palaikymą, buvimą kartu, taip pat primindama, jog visos provincijos istorija – tai dvasinis įkvėpimas mūsų dabarčiai ir ateičiai.

Šventiniu žodžiu dalinosi ir Jo Ekscelencija Linas Vodopjanovas OFM. Ganytojas pabrėžė mūsų pašaukimo svarbą – tai didžiulė Dievo dovana, kurią turime liudyti savo gyvenimu.

Generalinė vyresnioji Mirosława Grunt sveikindama, kreipdamasi į visus svečius, džiaugėsi, kad ši šventė sujungė mus į bendrystę. Čia glaudžiai priartėjame prie dėkingumo, o pirmiausia – Dievui. Padėką skiriame ir Mergelei Marijai už Jos globą. Motina Mirosława priminė, kad esame dėkingos pal. Honoratui Kožminskiui OFMCap, vienuolijos įkūrėjui, taip pat seserų kartoms, kurios tarnavo Dievui, o dabar yra Danguje kaip mūsų užtarėjos. Svarbu ir seserys, kurios dabar tarnauja Dievui ir žmonėms. Visa tai sudaro spalvingą paveikslą – seserys, bičiuliai, geradariai, kunigai ir vyskupai. Žvelgiant į visą šimtmetį, tas paveikslas dar labiau išsiplečia – tęsiasi nuo pirmųjų seserų Lietuvoje ir baigiasi novicijomis. Vyresnioji pabrėžė, kad jei Dievas mus pašaukė, reiškia, kad Jis šiandien mūsų nori. O Jubiliejus tebūna džiaugsmo priežastis. Jubiliejiniu džiaugsmu dalinamės su visomis seserimis, kurios yra kituose kraštuose- JAV, Afrikoje (Ruandoje ir Konge), Latvijoje, Baltarusijoje, Italijoje ir Lenkijoje.

Vienas iš pasiruošimo šventei akcentų buvo dokumentinio filmo apie Marijos tarnaites Lietuvoje kūrimas. Darbas, pareikalavęs nemažai pastangų ir laiko, tačiau iki širdies gelmių nudžiuginęs rezultatais. Filmo režisierius Vaidas Šukys nuotaikingai pasidalino apie kūrybinį procesą ir jo užkulisius bei iššūkį, kai į 45 minutes reikėjo sutalpinti visus šimtą metų. Režisierius paliudijo, kad Marija ir Viešpats tikrai laimino šį darbą ir padėjo jį išpildyti.

Netrukus po to džiaugėmės minėtojo filmo premjera. Filme buvo pristatyta provincijos istorija, pagyvinta šio meto seserų liudijimais, pasakojimais, gyvenimiškomis kasdienybės akimirkomis.

Dar tik besvajojant apie jubiliejinę šventę, seserų Marijos tarnaičių širdyse kilo troškimas išreikšti padėką Dievui bei Marijai, kaip malonių liudijimą Panevėžio katedroje pakabinant votą. Votas nuo seno yra įprastas ženklas ir liudijimas apie gautas malones ar patirtus stebuklus. Mūsų padėkos ženklą sukūrė juvelyrė Lauryna Kiškytė, kuri trumpai ir papasakojo apie jo simboliką – liepsnojančią širdį su trimis žiedais iš perlų (simbolizuojančią tris vienuolinius įžadus), kryžių – kertinį krikščionybės ženklą, krištolinę širdį, kurioje įrašyti vienuolijos šūkio žodžiai „Mylėkime Mariją…“.

Visos šventės centras ir ašis – šv. Mišios Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, kurių aukai vadovavo vysk. Linas. Ekscelencija pamokslo metu kvietė atpažinti, kokia buvo Dievo mintis, kaip jis pažadino brolius ir seseris atsiliepti ir imtis Jo darbo. O tai buvo 1923 metai, kuomet prasidėjo pirmieji Lietuvos provincijos žingsniai. Vyskupas žvelgė ir į Nepriklausomybės metus, kur tuomet seserys tarnavo – turėjo misiją Palendriuose, patarnavo broliams benediktinams ir atvykstantiems svečiams, Pakutuvėnuose seserys turėjo galimybę prisileisti prie žmonių, kurie buvo labiausiai sužeisti, priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, azartinių žaidimų. Seserys kartu su broliais pranciškonais atsiliepė į šių žmonių poreikius. Ekscelencija džiaugėsi ir dabartinėmis seserų tarnystės vietomis – Žemaičių Kalvarija, Palanga, Šilale, Truskava, Vilniumi, Kaunu, Panevėžiu. Tai yra dabartis, kurioje esame, skelbiame Džiugiąją Naujieną savo pavyzdžiu, geru žodžiu, priėjimu prie kiekvieno žmogaus. Vyskupas Linas priminė, kad turėtume būti ypač dėkingi seserims, kurių pagrindinė misija šiandien yra tik malda, kurios meldžiasi už visos vienuolijos, už Bažnyčios reikalus. Vyresnės seserys neturėtų pasiduoti minčiai, jog jos jau niekam nebetinkamos ar nereikalingos. Šiandien jos turi dar uoliau rūpintis ir melstis už vienuoliją.

Jubiliejus nežymi laiko, kuris pasibaigė, nežymi pabaigos. Tai kaip tik yra nauja pradžia, naujas laikas su dar gilesne Dievo patirtimi, dar įdomesniu nuotykiu su Jėzumi.

Po šv. Mišių prie Marijos statulos (kuri, pagal gyvus liudijimus, galimai priklausė seserims Panevėžyje ir tik sovietmečiu buvo atgabenta į katedrą) buvo pakabintas votas, Dievo tautai regimas ženklas apie gautas malones.

Šventė tęsėsi vienuolyno kieme su vaišėmis, gyva muzika ir nuoširdžia tarpusavio bendryste.

Tekstas Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserų

Nuotraukos Panevėžio vyskupijos