Vyskupo Lino Vodopjanovo OFM homilija Krizmos Mišiose ( 2019 04 18)

Skaitiniuose, taip pat psalmėje kalbama apie „pateptuosius“: Izaijo Jahvės Tarną, karalių Dovydą ir mūsų Viešpatį Jėzų. Jiems bendra tai, kad gautasis patepimas skirtas patepti tikinčiajai Dievo tautai, kuriai jie tarnauja. Jų patepimas skirtas vargšams, kaliniams, prislėgtiesiems… Labai gražus šventojo aliejaus paskirties „dėl“ įvaizdis yra 133 psalmės žodžiai: „Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą – Aarono barzdą, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro“ (Ps 133,2 ). Nuo Aarono barzdos ant jo šventų drabužių nuvarvantis aliejus – tai įvaizdis kunigiškojo patepimo. Šis patepimas, tarpininkaujant Pateptajam, pasiekia visatos, kurią simbolizuoja drabužiai, pakraščius.

Vyriausiojo kunigo šventieji drabužiai turi turtingą simboliką. Vienas iš tų simbolių yra Izraelio sūnų vardai, įraižyti lazurito akmenyse, kuriais papuošti efodo, iš jo kilęs mūsų dabartinis arnotas, antpečiai: šeši įraižyti į kairiojo antpečio akmenį ir šeši – į dešiniojo (plg. Iš 28, 6–14). Taip pat ant krūtinės dėklo buvo įrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai (plg. Iš 28, 21). Tai reiškia, kad kunigas celebruoja ant savo pečių nešdamas jam patikėtą tautą, o jos vardai įrašyti jo širdyje. Kai užsidedame savo kuklų arnotą, būtų gerai ant pečių ir širdyje pajusti svorį ir veidą tikinčiosios tautos, mūsų šventųjų ir kankinių, kurių tiek daug šiais laikais.

Nuo liturginio grožio, kuris nėra tik paprastas papuošimas ar gražių drabužių pomėgis, bet atspindi mūsų Dievo šlovę, švytinčią jo gyvoje ir paguostoje tautoje, pažvelkime į veiksmą. Brangus aliejus, patepantis Aarono galvą, skleidžia kvapą ne tik apie jo asmenį, bet ir pasiekia „pakraščius“. Viešpats tai pasakys aiškiai: jo patepimas yra vargšams, kaliniams, ligoniams, liūdniems ir vienišiems. Patepimas, brangūs broliai, nėra tam, kad kvėpintumės patys, nei tuo labiau, kad aliejų saugotume ampulėje, nes jis gali pasenti… o širdis apkarsti.

Iš ko šiandien galime atpažinti, kad jis yra geras kunigas?

Geras kunigas yra atpažįstamas iš to, kaip yra patepama jo tauta; tai aiškus įrodymas. Pastebime, kaip mūsų žmonės būna patepami džiaugsmo aliejumi: pavyzdžiui, kai išeina po Mišių, ir iš veido matyti, kad išgirdo gerą žinią.

Žmonėms patinka, kai Evangelija skelbiama su patepimu, kai mūsų skelbiama Evangelija paliečia jų kasdienį gyvenimą, kai, kaip Aarono aliejus, nuteka iki tikrovės pakraščių, kai nušviečia ribines situacijas, „pakraščius“, kur tikintiesiems ypač kelia grėsmę tie, kurie nori išplėšti jų tikėjimą.

Žmonės mums dėkoja, nes jaučia, kad meldėmės apimdami jų kasdienio gyvenimo tikrovę, jų vargus ir džiaugsmus, nerimą ir viltis. Ir kai Pateptojo – Kristaus kvapsnis per mūsų tarpininkavimą pasiekia ir juos, jie jaučiasi padrąsinti patikėti mums visa tai, ko trokšta iš Viešpaties: „pasimelsk už mane, tėve, nes turiu problemą“, „palaimink mane“, „melskis už mane“ – tai ženklas, kad aliejus pasiekė apdaro pakraščius, tapo maldavimu, Dievo tautos malda. Kai esame tokiame santykyje su Dievu ir jo tauta ir malonė eina per mus, tada esame kunigai, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Noriu pabrėžti, būtina visuomet gaivinti malonę ir kiekviename prašyme, kartais netinkamame, kartais grynai materialiame ar net banaliame – tačiau taip atrodo tik iš pažiūros – nujausti mūsų tikinčiųjų troškimą būti pateptiems kvapniu aliejumi, nes žmonės žino, kad jį turime.

Kai mylime savo avis, savo žmones, kiekvieną sutiktą mūsų kasdieniniame gyvenime. Koks jis bebūtų… Sunku yra girdėti, kai sakoma, kad jis mūsų nemyli…

Todėl reikia išeiti, patirti mūsų patepimą, jo galią ir atperkamąjį veiksmingumą: ten, kur kančia, kraujoplūdis, aklumas, trokštantis praregėti, kur daugybės piktų šeimininkų įkalinti belaisviai. Dievą sutinkame ne savojo „aš“ patyrimuose ar pakartotinėse introspekcijose: savipagalbos kursai gali būti naudingi, tačiau jeigu kunigiškajame gyvenime einama nuo vieno kurso prie kito, nuo vieno metodo prie kito, tai gali nuvesti į pelagijonybę, malonės galios sumenkinimą, o ji žadinama ir auga tokiu mastu, kiek su tikėjimu išeiname, idant dovanotume save pačius ir Evangeliją kitiems, duotume truputį turimo patepimo tiems, kurie visiškai nieko neturi.

Kunigas, kuris retai išeina iš savęs link kitų, kuris mažai patepa – nesakau, kad „išvis nepatepa“, ačiū Dievui, patys žmonės iš mūsų pagrobia patepimą, – praranda tai, kas brangiausia mūsų tautoje, kas gali labiausiai atgaivinti jo kunigiškos širdies gelmę. Tas, kuris neišeina iš savęs link kitų, užuot buvęs tarpininku, laipsniškai tampa samdiniu ir administratoriumi. Visi žinome skirtumą: samdinys ir administratorius „jau atsiėmė užmokestį“, o kadangi nerizikuoja savo kailiu ir širdimi, negauna iš širdies kylančios nuoširdžios padėkos. Būtent iš čia kyla kai kurių kunigų nepasitenkinimas; jie galiausiai tampa liūdni, virsta savotiškais naujienų ar senienų kolekcionieriais, užuot buvę ganytojai „su avių kvapu“, – to jūsų prašau: būkite ganytojai „su avių kvapu“, ganytojai savo kaimenėje ir žmonių žvejai.

Turime Viešpaties vardu plaukti į gilumą ir užmesti tinklus, o užmesti tinklai atneša gausų valksmą tik vardu To, kuriuo patikėjome: Jėzaus.

Brangūs tikintieji, būkite artimi savo kunigams meile ir malda, kad jie visuomet būtų ganytojai pagal Dievo širdį.

Brangūs kunigai, tegu Dievas Tėvas atnaujina jumyse šventumo Dvasią, kuria buvote patepti, tegu ją atnaujina taip, kad patepimas pasiektų visus, kur mūsų tikinčioji tauta jo labiausiai laukia ir jį vertina. Tegu mūsų tikintieji jaučia, kad esame Viešpaties mokiniai, tegu jaučia, kad esame apsivilkę jų vardais, kad neieškome kitos tapatybės, idant per mūsų žodžius ir veiksmus galėtų gauti to džiaugsmo aliejaus, kurio atėjo atnešti Jėzus, Pateptasis. Amen.