Onuškio Šv. Mykolo arkangelo parapija

Pirmąją katalikų bažnyčią Onuškyje apie 1674 m. pastatė bajorai Jurgis Zigmantas Rajeckis su žmona Eufrozinija Mlečkaite. Bažnyčia buvo mūrinė, maždaug 22 m. ilgio ir 15 m. pločio, dengta šiaudų stogu, marmuro grindimis, pastatyta ant aukščiausios miestelio kalvos, dabartinėse senosiose Onuškio kapinėse. Pirmasis Onuškio vikaras buvo T. K. Juozapas Jankevičius, kurio ranka 1680 m. rašytas pirmas krikšto metrikų įrašas. Nuo 1699 m. Vilniaus vyskupas K. K. Bžostovskis galutinai patvirtino Onuškio parapijos įsteigimą.

XVIII a. Onuškio miesteliui buvo labai nelaimingas, niokotas švedų ir rusų plėšikavimų, nederlių, bado, maro epidemijos. Tai labai sutrikdė ir bažnyčios veiklą, – kartais net nebūdavo kunigo. XVII-XVIII a. Vilniaus vyskupijos dokumentų byloje yra įrašas, kad 1755 m. bažnyčią perėmė dvarą įsigijusi bajorų Kaminskių giminė. 1772 m. inventoriuje minima griūvanti Onuškio bažnyčia.

1774 m. Onuškyje naują medinę bažnyčią ant akmeninių pamatų kitoje miestelio vietoje pastatė bajorai Ona ir Konstantinas Kaminskiai. Bažnyčia buvo pastatyta be piliorių ir atramų, naudojant medines vinis be geležinių sutvirtinimų. Bažnyčios aukštis iki lubų 8 metrai, o iki skliauto viršaus – 14,5 metro.

Medinės bažnyčios aukso amžius – Onuškio dvaro bajorų Komarų valdymo laikotarpis. 1892 m. senų lentų altoriai pakeisti naujais barokiniais, kurie buvo atvežti jau pagaminti ir su paveikslais. Didįjį altorių fundavo pats Vladislovas Komaras, o šoniniams suaukojo parapijiečiai.

1908 m. ilgametis Onuškio klebonas Juozas Čiuvinskas kartu su parapijiečiais suremontavo bažnyčią, kuri tebestovi iki dabar. 1921 m. perdengtas bažnyčios stogas. Kunigas Juozas Čiuvinskas net 25 metus kunigavo Onuškio bažnyčioje ir buvo palaidotas šventoriuje.

Onuškio bažnyčioje buvo pakrikštytas ir priėmė kitus sakramentus būsimasis garsus išeivijos vyskupas Antanas Deksnys. Tapęs kunigu, 1931 m. birželio 21 d. Onuškio bažnyčioje aukojo savo pirmąsias mišias. Konsekruotas vyskupu 1969 m. Popiežiaus Pauliaus IV naujajam vyskupui pavedė rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. Jis buvo tikrasis Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, aktyviai jos dalyvavo veikloje. Spaudoje daug rašė sielovados klausimais. Jo garbei Bad Voerishofeno miesto aikštė, esanti netoli vyskupo rezidencijos, pavadinta Lietuvių aikšte, o už nuopelnus miestui 1986 m. A. Deksniui suteiktas Bad Voerishofeno Garbės piliečio vardas.

2014 m. bažnyčios avarinis dešinys šonas suremontuotas valstybės paveldosaugos skirtomis lėšomis.

Bažnyčios architektūra

Onuškio bažnyčia turi neobaroko stilistikos bruožų. Bažnyčia sudėtinio tūrio, dvibokštė, halinė, su dviem žemomis zakristijomis. Ji suręsta iš tašytų rąstų, o šiaurinė zakristija sumūryta iš plytų. Pastatas kryžiaus formos plano, su kvadratiniais bokštais kampuose ir užbaigtas trisiene apside (šventovės didž. altoriaus siena). Prieangyje yra laiptai į bokštus ir vedantys prie vargonų į chorą. Pagrindinis fasadas simetriškas, su išsikišusiais bokštais kampuose. Langai segmentiniai, apjuosti tiesiais lentų apvadais. Bokštai dengti keturšlaičiais piramidiniais stogeliais su nedideliais kupoliukais ir kryžiais. Pagrindinio fasado simetrijos ašyje yra dvivėrės durys. Bažnyčios sienos iš vidaus dalijamos į dvi dalis: apatinė dalis apkalta medinėmis lentelėmis ir dažyta, viršutinė sienų dalis tinkuota ir dažyta šviesiomis spalvomis. Didysis altorius barokinis. Jo centre, raudonoje nišoje didelis kryžius su nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra. Bažnyčios sakykla medinė, puošnių liaudiško baroko formų, puošta skulptūromis ir drožiniais, jos viršuje šv. Mykolo Arkangelo skulptūra.

Varpinė

Dabartinė varpinė yra pastatyta 1815 metais Onuškio dvaro savininko Juzefo Komaro lėšomis. Šiaurinėje pusėje ji yra sujungta su šventoriaus tvora. Varpinė yra klasicizmo epochos liaudiškos architektūros statinys. Ji yra stulpinė, vientiso tūrio, dengta keturšlaičiu piramidiniu skardos stogu, virš kurio kyla smailė su kryžiumi-saulute. Planas kvadrato formos. Sienos sumūrytos iš akmens ir skaldos. Tuo pat metu šventorius buvo aptvertas tvora. Varpinėje kabėjo 3 įvairaus dydžio varpai. Yra žinoma, kad 1675 m. vietos bajorai Mlečkos ir Rajeckiai pirmajai Onuškio bažnyčiai dovanojo vidutinį varpą. Varpas buvo žalvarinis, rankų darbo, jo skersmuo viršuje 37 cm., apačioje 55 cm., svoris 90 kg. Antrą varpą nuliejo I.A. Hecelis 1768m., o trečias varpas 1814 metais nulietas J. Vernerio firmoje Vilniuje.

1908 metais varpinė remontuota kunigo Juozo Čiuvinsko iniciatyva. Pirmojo pasaulinio karo metais varpų likimas labai painus: turimais duomenimis, jie buvo išvežti į Rusiją ir į Kauną. Jų pargabenimui buvo rinktos lėšos. Pargabenti buvo paslėpti ir vietinių gyventojų išsaugoti. Antrojo pasaulinio karo metais varpai buvo surašyti Vilniaus kultūros paminklų apsaugos įstaigos. Atgavus nepriklausomybę, 1994 m. Rokiškio r. paminklų apsaugos tarnyba varpus saugoti įpareigojo bažnyčios kunigą. 2008 m. rudenį buvo pavogti 2 varpai. 2014 m. surastas ir grąžintas varpas, kurį buvo dovanoję bajorai Mlečkos ir Rajeckiai. Nerastas 1768 m. gamybos varpas.

Sandėlis

Sandėlis rytinėje pusėje sujungtas su šventoriaus tvora, pietiniame kampe pagrindiniu fasadu atgręžtas į šventorių. Kiti trys fasadai yra už šventoriaus tvoros. Sandėlis statytas 1899 metais kunigo Petro Dočkaus lėšomis ir buvo naudojamas kaip sandėlis bei klebono ledainė. Statinys vientiso tūrio, 14 m. ilgio ir 11m. pločio, vienaukštis, su rūsiu. Jis sumūrytas iš akmens bei skaldos ir dengtas dvišlaičiu skardos stogu. Planas stačiakampis, dalomas išilgai medine pertvara. Yra du įėjimai – iš vakarų ir pietų pusių. Vidaus sienos tinkuotos, grindys ir lubos lentų. Pagrindinis (vakarų) fasadas simetriškas, be langų, su durimis vidurinėje dalyje. Kituose fasaduose yra du siauri stačiakampiai langai. Sandėlis – žemų proporcijų, lakoniškų formų, būdingų liaudiškos architektūros statiniams. Nesudėtingą vientisą pastato tūrį pagyvina akmens mūro ir skaldos faktūrų derinys.

***********************

Onuškio sakralinių statinių kompleksas puikiai dera su Onuškio miestelio planu. Visi trys statiniai yra gana monumentalių formų ir išsiskiria iš kitų miestelio pastatų. Bažnyčios medinių sienų plokštumos kontrastuoja su varpinės ir sandėlio akmens mūro sienų faktūra.