Vysk. Lino Vodopjanovo OFM homilija

Tai šlovingoji naktis, ta šlovę skelbė angelai Betliejuje ir, šiandien, mes visame pasaulyje. Tai džiugioji naktis, nes nuo tada ir visam laikui Dievas, Amžinasis, Begalinis, yra Dievas su mumis: nėra toli, neturime jo ieškoti dangaus orbitose ar tarp mistinių idėjų; jis arti, tapo žmogumi ir niekad nebeatplėš nuo mūsų žmogiškumo, kuri padarė savu. Tai šviesioji naktis: pranašo Izaijo išpranašauta šviesa apšvietė einančius tamsybėse, apšvietė, pasakoja evangelistas Lukas, Betliejaus piemenis.

Piemenys sužino, kad “kūdikis gimė dėl mūsų” ir suvokia, kad visa šlovė, visas džiaugsmas, visa šviesa susitelkė viename taške, angelo jiems nurodytame ženkle: “rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose” (Lk 2,12). Tai ženklas visam laikui kaip atrasti Jėzų. Ne vien tada, bet ir šiandien. Jei norime švęsti tikras Kalėdas, kontempliuokime šį ženklą: mažo naujagimio trapų paprastumą, jo romų paguldymą, jo švelnų suvystymą. Čia yra Dievas.

Šiuo ženklu Evangelija mums parodo paradoksą: užsimena apie imperatorių, apie gubernatorių, apie to laiko didžiuosius, bet Dievas neapsireiškia tarp jų, pasirodo ne karališkųjų rūmų dailioje menėje, bet tvartelio skurde, ne išpustytoje regimybėje, bet gyvenimo paprastume, ne galioje, bet stebinančiame mažume. Ir kad jį sutiktume, reikia eiti ten, kur jis yra: reikia pasilenkti, priklaupti, tapti mažais. Gimęs Kūdikis mus žadina: mus kviečia palikti trumpalaikes iliuzijas, kad eitume link esmės; atsisakyti nepasotinamų pretenzijų, palikti amžiną nepasitenkinimą ir liūdesį dėl kokių nors dalykų, kurių mums visada trūks. Mums bus naudinga palikti šiuos dalykus, kad Dievo – kūdikio paprastume atrastume taiką, džiaugsmą, gyvenimo prasmę.

Kalėdų slėpinys, kuris yra šviesa ir džiaugsmas, žadina ir sukrečia, nes tuo pat metu yra vilties ir liūdesio slėpinys. Jame yra liūdesio skonis, nes meilė nepriimama, gyvybė atsumiama. Tai patyrė ir Juozapas su Marija, kuriems durys buvo uždarytos ir kurie paguldė Jėzų ėdžiose, nes „jiems nebuvo vietos užeigoje“. Jėzus gimsta atstumtas kai kurių ir daugeliui esant abejingiems. Ir šiandien įmanomas toks pat abejingumas, kai Kalėdos tampa švente, kuriose svarbiausi esame mes, o ne Jis; kai prekybos šviesos į šešėlį išmeta Dievo šviesą, kai nerimaujame dėl dovanų ir liekame nejautriais atstumtiesiems. Šis supasaulėjimas Kalėdas paėmė įkaite ir reikia jas išlaisvinti!

Bet Kalėdos ypač turi vilties skonį, nes, nepaisant mūsų tamsybių, Dievo šviesa  suspindi. Jo maloni šviesa nėra baugi. Mus įsimylėjęs Dievas traukia savuoju švelnumu, gimdamas vargšas ir trapus tarp mūsų, kaip vienas iš mūsų. Gimsta Betliejuje, kuris reiškia, „duonos namai”. Tarsi mums sakytų, kad gimsta kaip duona mums. Ateina į gyvenimą, kad mums duotų gyvenimą. Ateina į mūsų pasaulį, kad duotų savo meilę. Neateina suryti ir valdyti, bet maitinti ir tarnauti. Yra tiesinė sąsaja tarp ėdžių ir kryžiaus, ant kurio Jėzus bus sulaužyta duona: tai meilė, kuri save dovanoja ir mus išgelbėja, suteikia šviesos mūsų gyvenimui ir taikos širdims.

Tai suprato tą naktį piemenys, kurie buvo tarp savo laiko atskirtųjų. Bet niekas nėra atskirtas Dievo akyse ir būtent jie buvo pakviesti į Kalėdas, – sakė popiežius Pranciškus: –  Savimi pasitikintys, sau pakankami buvo namuose, tarp savo daiktų, o piemenys „nusiskubino“ nedelsdami. Ir mes leiskimės šią naktį būti žadinamais ir sušauktais Jėzaus, eikime pasitikėdami pas Jį, su tais dalykais, dėl kurių jaučiamės atskirti, su savo ribotumais. Leiskimės būti paliestais švelnumo, kuris gelbėja. Prisiartinkime prie Dievo, kuris tapo artimas, sustokime prie prakartėlės, įsivaizduokime Jėzaus gimimą: šviesa ir taika, didžiausias skurdas ir atmetimas. Įženkime į tikras Kalėdas su piemenimis, eikime pas Jėzų tokiais, kokiais esame, atnešdami savo atskirtis, savo neišgijusias žaizdas. Taip Jėzuje paragausime tikrąją Kalėdų dvasią: grožį būti mylimiems Dievo. Su Marija ir Juozapu stovime prieš ėdžias, prieš Jėzų, kuris gimsta kaip duona mano gyvenimui. Kontempliuodami jo nuolankią ir begalinę meilę pasakykime jam ačiū: ačiū, nes visa tai padarė dėl manęs.

Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra
2018 m. Gruodžio 25 d.