Į amžinybę palydėtas mons. Juozapas Antanavičius

Gruodžio 12 d. į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą susirinko gausus būrys tikinčiųjų bei kunigų į paskutinę kelionę išlydėti a. a. mons. J. Antanavičių.

„Monsinjoras mirė gruodžio 8 d. – Nekaltojo Prasidėjimo iškilmėje, o laidojamas šią dieną, kuomet Lotynų Amerikos Bažnyčia švenčia Gvadelupės Švč. Mergelės Marijos šventę. Monsinjoras turėjo ypatingą pamaldumą į Mariją. Jis sukūrė maldą į Gvadelupės Švč. Mergelę Mariją… Nieko atsitiktinio nėra… A. a. Juozapo skaičius buvo 12. Šiandien dvyliktas mėnuo, dvylikta diena ir dvylikta valanda… Tegu Marija jį užtaria Dievo akivaizdoje“. Tokiais žodžiais Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas OFM pradėjo Šv. Mišių auką už mirusįjį monsinjorą.

Homiliją sakė vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Savo kalboje vyskupas paminėjo ko gero tik pagrindinius a. a. monsinjoro Juozapo Antanavičiaus nuveiktus darbus: jo rūpesčiu išpuoselėti katedros parapijos namai, išpuošta katedra, aplink šventorių įvairiomis progomis pastatyta koplytstulpių. Monsinjorui pavyko prikalbinti garsųjį dailininką, tapytoją, grafiką bei skulptorių Antaną Kmieliauską pastatyti katedros šventoriuje akmeninę pietą, skirtą Lietuvos kankiniams atminti.

Vysk. Jonas taip pat pabrėžė jo uždegančias kalbas pasakytas pirmą kartą sąjūdyje: su kokiu užsidegimu jis ragino mylėti Dievą ir Lietuvą. Tokie pat buvo jo ir pamokslai – ugningi, įtikinantys bei sugraudinantys. Monsinjoras pasižymėjo ne tik gera oratorine kalba, – jis mokėjo kiekvieną išklausyti bei paguosti.

Buvo dosnus, pavyzdžiui, kai pirmą kartą į Berčiūnų stovyklą, kurios nameliuose buvo tik lovos, atvyko stovyklauti Lietuvos ateitininkai, jis pasirūpino patalyne bei maistu. Jaunimą palepindavo skanumynais.

Jo rūpesčiu, kaip pažadas vyskupui K. Paltarokui, buvo iš Pucko parvežti kun. A. Lipniūno palaikai ir palaidoti po gluosniu, taip, kaip norėjo vysk. K. Paltarokas.

Mons. J. Antanavičius ypatingai rūpinosi aklųjų sielovada. Jis parūpino silpnai regintiems maldaknyges su didelėmis raidėmis. Dar vienas jo didelis rūpestis buvo Šv. Juozapo Globos namų statyba bei labdaros valgyklos įsteigimas, kuri veikia iki šiol ir pamaitina daug bedalių žmonių.

Homilijos pabaigoje vysk. emeritas J. Kauneckas visus paragino melstis už mirusįjį, kad jo gausūs geri darbai padaryti šioje žemėje ištrintų padarytas klaidas ar nuodėmes. Juk monsinjoras norėjo kiekvienam būti ramsčiu bei skepeta.

Vysk. Linas padėkojo Šv. Juozapo globos namų direktoriui Patrikui Skrudupiui bei visam kolektyvui už rūpestį ne tik velioniu, kitais kunigais, bet ir visais, kuriems tie namai tampa priebėga jų gyvenimo saulėlydyje.

Po Šv. Mišių, prieš palydint į Šilaičių kapines, a. a. mons. J. Antanavičiaus palaikai paskutinį kartą buvo vežami aplink katedrą, tarsi Eucharistinėje procesijoje. Tai buvo lyg atsisveikinimas su taip mylėta šventove, buvusiais parapijiečiais ir tikinčiaisiais.

Dievo Motina Marija, pavedame tavo užtarimui a.a. mons. Juozapą Antanavičių. 

S.J.M.

Nuotraukos Panevėžio vyskupijos