Panevėžio–Krekenavos dekanatas paminėjo vyskupijos šimtmetį

Žolinių išvakarėse, rugpjūčio 14 d., Panevėžio-Krekenavos dekanatas dėkojo Dievui ir Krekenavos Mergelei Marijai už 100 Panevėžio vyskupijos gyvavimo metų.

Šventė prasidėjo knygos „Panevėžio vyskupija. Dabartis ir praeitis“ pristatymu, kurį moderavo istorijos mokytojas Paulius Grinkus. Į Pauliaus klausimus bei pastebėjimus atsakinėjo knygos sudarytoja Jolanta Lebednykienė ir Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Po knygos pristatymo bendra Rožinio malda visi susirinkusieji pasiruošė švęsti Eucharistiją. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, koncelebravo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios administratorius ir dekanas kun. Pavel Andžejevski, Panevėžio vyskupijos kancleris kun. Vitalijus Kodis, Panevėžio katedros administratorius kun. Kęstutis Palepšys, vikaras Dovydas Dabužinskas, Krekenavos bazilikos klebonas Gediminas Jankūnas, „Marijos radijo“ laidų direktorius kun. Nerijus Pipiras, kunigas Aleksandras Barelli SDB, Vadoklių klebonas kun. Raimundas Kazlauskas, Naujamiesčio klebonas kun. Saulius Kumelis, Ramygalos klebonas kun. Alfredas Puško bei Velžio ir Miežiškių klebonas kun. Mindaugas Kučinskas.

Kun. Mindaugas Kučinskas, Panevėžio vyskupijos jaunimo centro vadovas, kartu su jaunimo būreliu jau nuo pat ryto išsiruošė į piligriminę kelionę aplankyti Krekenavos Mergelę Mariją. Į nuostabiais vainikais papuoštą baziliką gausus ir gražus jaunimo būrys įnešė savo gerumą, nuoširdumą ir tikrumą.

Vyskupas Linas OFM homiliją pradėjo retoriniu klausimu:
„Kokia yra mūsų, mažų žmonių, nauda ir vieta Dievo plane?“
Dievas galėjo viską padaryti pats – Jam nereikėjo žmogaus pagalbos. Tačiau Dievas taip pamilo žmogų, kad pats tapo žmogumi. Jėzus Kristus prisiėmė mūsų žmogiškumą, atidavė už mus savo gyvybę ir taip parodė begalinę Dievo meilę.
Nuostabu tai, kad Dievas ne tik pats veikia dėl žmogaus, bet ir kviečia žmogų dalyvauti Jo plane. Jis pašaukia, patiki žmogui tam tikrą misiją – taip žmogus tampa Dievo bendradarbiu.
Pats gražiausias tokio bendradarbiavimo pavyzdys yra Marija. Dievas galėjo pasirinkti kitą kelią, tačiau Jis pakvietė Mariją tapti savo Sūnaus Motina. Marija savo „taip“ priėmė Dievo valią ir sutiko dalyvauti išganymo plane. Per jos laisvą atsakymą Dievo planas tapo ir jos gyvenimo keliu.
Todėl ir mūsų kasdieniai darbai – net patys paprasčiausi – turi vietą Dievo plane. Kai tarnaujame, meldžiamės, padedame kitam, kepame duoną, rūpinamės Bažnyčia ar kitu žmogumi, darome tai, kas atrodo maža, bet Dievo akyse tampa meilės ženklu.
Dievui nereikia mūsų todėl, kad Jis pats negalėtų visko padaryti. Jam mūsų reikia todėl, kad Jis nori, jog mes dalyvautume Jo meilės darbe.
Marija mums parodo, kad tikrasis žmogaus didumas nėra būti svarbiausiam, daug turėti ar daug gauti. Tikrasis didumas – išgirsti Dievo kvietimą ir pasakyti: „Štai aš. Tebūna man pagal Tavo žodį.“
Argi gali būti kas nors nuostabiau, nei kad žmogus atsiliepia į Dievo kvietimą? Dievas kviečia – ir žmogus atsako.
Marija taip pat buvo Dievo pakviesta. Žinome, kaip ji yra išaukštinta. Kodėl? Todėl, kad turėjo atvirą bei nuolankią širdį, buvo paklusni Dievui ir ištarė savo „taip“ Jo valiai.
Atėjus laikui, Marija paliko šį žemiškąjį gyvenimą. Tačiau Dievas savo plane yra paruošęs mums dar didesnę viltį: Marija tapo pirmąja iš žmonių, paimta į dangiškąją šlovę. Ji yra ženklas, kad Dievas nori, jog Jo mylimi žmonės būtų kartu su Juo – ne tik šiame gyvenime, kai Jis mus kviečia, ragina ir kalbina, bet ir po jo.
Dievas tarsi sako: „Aš noriu, kad ir po šio gyvenimo jūs būtumėte kartu su Manimi.“
Įsivaizduokime, kokia tai nuostabi žinia: žmogus yra Dievo pakviestas. Pakviestas ne tik gyventi šioje žemėje, bet ir amžinai būti kartu su Juo.
Marija, priėmusi Dievo kvietimą, nesėdi patogiai sudėjusi rankų ir nelaukia, kol viskas bus padaryta už ją. Ji keliauja, rūpinasi, tarnauja. Ji pastebi kitų žmonių poreikius, priima iššūkius ir gyvena tikru, sklidinu gyvenimu.
Evangelijoje matome, kaip Marija keliauja pas Elzbietą, kaip ji su Juozapu vyksta į Betliejų, kaip rūpinasi Jėzumi, dalyvauja Jo gyvenime ir net Kanos vestuvėse pastebi žmonių rūpesčius. Marija visada yra kelyje – kartu su Jėzumi.
Todėl ir mes esame kviečiami keliauti. Kartais galime sakyti: „Aš jau daug padariau, dabar noriu tik ramiai pabūti.“ Tačiau krikščioniškas gyvenimas nėra patogus sėdėjimas fotelyje. Tai yra kelionė – kelionė su Jėzumi.
Todėl, kad ir kokia graži būtų šventovė, kokia turtinga būtų jos istorija ar koks nuostabus stebuklas ten būtų įvykęs, neužtenka apie tai tik girdėti. Reikia ateiti, atvažiuoti, įžengti, pabūti, melstis ir keliauti. Šventovės mums dovanoja malones, sustiprina tikėjimą, padeda iš naujo susitikti su Dievu.
Taip ir mūsų gyvenimas: kai jis teka su Kristumi, kai kasdien einame pirmyn, meldžiamės, tarnaujame, rūpinamės kitu žmogumi bei priimame iššūkius, mūsų gyvenimas tampa gyvas.
Mergelės Marijos gyvenimas ne patogus, ne be išbandymų, bet pilnas tikėjimo, tarnystės, kelionės ir meilės.
Tad ir mes nepasilikime vietoje. Keliaukime su Marija pas Jėzų. Ieškokime Jo šventovėse, maldoje, kasdieniuose darbuose ir žmones, kuriems šiandien galime padėti.
Gyvenimas su Kristumi yra kelionė, o keliaujantis žmogus išlieka gyvas.

Panevėžio-Krekenavos dekanatui priklausančių parapijų atstovai atnašoms nešė savo pačių paruoštas dovanas, kuriomis po Šv. Mišių galėjo pasivaišinti visi piligrimai.

Prieš baigiant Šv. Mišias, kaip ir kituose Panevėžio vyskupijos šimtmečiui skirtuose renginiuose, netrūko padėkų aktyviems šio dekanato parapijiečiams. Padėkota ir jiems rūpestingai vadovaujantiems kunigams.

Nuoširdi padėka visiems savanoriams, kurie ruošėsi, ruošia ir rūpinasi visais piligrimų poreikiais skirdami savo brangų laiką, kad kiekvienas atvykęs pajustų krikščionišką bendrystę.

Krekenavos Mergele Marija, Vilties Motina, saugok ir globok mus!

s. J.M.