Panevėžio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio draugijos narių kelionė į Getšvaldą

2024 m. rugsėjo 19 d. šeštadienį, paryčiais, 46 Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos maldininkai iš Utenos,  Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio- Krekenavos dekanatų bei Panevėžio miesto susiruošė į piligriminę kelionę   į šventą vietą Lenkijoje – Getšvaldą. Ši kelionė – rekolekcijos, tema ‘‘ Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas‘‘, kurią organizavo vyskupijos Gyvojo Rožinio  draugijos vadovė Nijolė Gylienė, tapo dvasinės atgaivos ir atsinaujinimo šaltiniu. Lydimi draugijos dvasinio vadovo Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono kunigo Alfredo Puško, piligrimai kelionėje  kontenpliavo Dievo žodį, gilinosi į tikėjimo paslaptis, meldėsi rožinį, ėjo Kryžiaus Kelią, dalyvavo kun. Alfredo aukojamose šv. Mišiose.

Getšvaldas (lenk. Gietrzwałd) – tai nedidelė, bet labai garsi piligrimystės vieta šiaurinėje Lenkijoje, Varmijos-Mozūrų vaivadijoje, netoli Olsztyno miesto. Ši vietovė yra ypatinga dėl Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų, ir yra viena iškiliausių M. Marijos šventovių Lenkijoje. Ją aplanko daugybė piligrimų ne tik iš Lenkijos bet ir visos Europos. Getšvaldas garsėja ne tik kaip  dvasinio atsinaujinimo vieta, bet ir žavi savo natūraliu gamtos grožiu. Čia 1877 metų birželio 27 – rugsėjo 16 dienomis   dviem vietinėms mergaitėms, Justynai Šafrynskai (13 m.) ir Barbarai Samulovskai (12 m.) apsireiškė Mergelė Marija. Mergaitės matė Dievo Motiną klevo viršūnėje, laikančia rankose kūdikį Jėzų. Ji kalbėjo su mergaitėmis vietine lenkų kalba, o tai tapo reikšmingu ženklu Lenkijos tikintiesiems, nes tuo metu Lenkija buvo padalinta tarp kaimyninių valstybių ir šalyje buvo naikinama lenkų kalba ir kultūra.

Apsireiškimų metu Švč. Mergelė Marija kvietė  melstis rožinį,  atgailauti, stiprinti tikėjimą ir pasikliauti Dievu. Apsireiškimų tikrumas buvo pripažintas Bažnyčios ir 1977 metais, apsireiškimų šimtmečio proga, popiežius Paulius VI suteikė Getšvaldo bažnyčiai mažosios bazilikos titulą.

Pagrindinės lankytinos vietos Getšvalde yra Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimų vieta bei neogotikinė Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus mažoji bazilika. Ši bažnyčia stovi nuo 14 amžiaus, tačiau  buvo kelis kartus atnaujinta. Bazilikoje yra garsusis „Getšvaldo Dievo Motinos“ paveikslas, kuris vaizduoja Mergelę Mariją, laikančią Kūdikėlį Jėzų, ir ranka rodančia į Jį, kaip pasaulio Atpirkėją.  Maldininkai prie šio paveikslo meldžia Jos užtarimo ir malonių.

Bažnyčios vidus pasižymi gražiomis neogotikinėmis architektūros detalėmis, freskomis ir vitražais. Bazilikos teritorijoje yra Rožinio slėpinių kelias bei įspūdingas Kryžiaus kelias, kurį eidami  šios kelionės piligrimai, vadovaujami kunigo Alfredo Puško, apmąstė Jėzaus kančią.

Netoli bazilikos yra  šaltinis, kurį Švč. Mergelė Marija parodė viename iš apsireiškimų. Šis šaltinis tapo populiaria piligrimų lankoma vieta, nes tikima, kad jo vanduo turi gydomųjų galių ir gali padėti sergant  fizinėms bei dvasinėms ligomis.

Getšvaldas yra ypatinga vieta Lenkijos tikintiesiems, nes per Mergelės Marijos apsireiškimus ši vietovė tapo dvasinio atgimimo ir tautinės vienybės simboliu. Tuo metu, kai Lenkija buvo padalinta ir jos gyventojai kentėjo  priespaudą, M. Marijos žodžiai apie maldą ir tikėjimą tapo stiprybės šaltiniu. Ši vieta skleidžia vilties ir tikėjimo žinią ne tik lenkams, bet ir visiems pasaulio piligrimams. Šventovė pritraukia tūkstančius piligrimų ne tik iš Lenkijos bet ir Europos, kurie atvyksta čia melstis, prašyti malonių ir gilinti savo tikėjimą per Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimą. Tai vieta, kurioje susilieja dvasinė ramybė, tikėjimo jėga ir natūralus gamtos grožis. Todėl Getšvaldas  yra viena svarbiausių piligrimystės vietų Lenkijoje.

Kelionės metu piligrimai ne tik gilinosi į tikėjimo temas, bet ir kelionės metu  meldėsi rožinį, prašydami Švč. Mergelės Marijos globos ir užtarimo. „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta“ (Ps 23, 1) – šie žodžiai lydėjo visos kelionės metu, primindami, kad Dievas nuolat rūpinasi savo vaikais.

Grįžę iš šios įstabios kelionės, piligrimai jautėsi dvasiškai praturtėję, dėkingi už šią nuostabią patirtį. Jie nuoširdžiai dėkojo Nijolei Gylienei už puikiai organizuotą kelionę ir kunigui Alfredui  Puško už maldas kartu, pašnekesį ‘‘ Klausk drąsiai‘‘, prasmingą katechezę ‘‘ Švč. Mergelė Marija-Sandoros skrynia“,  kuri ne tik suteikė žinių, bet ir įkvėpė gilesnį tikėjimą bei pasitikėjimą Dievu. „Dėkojame už Dievo žodį, vedantį mus į šventumą, ir už padrąsinimą, kad Mergelė Marija visada lydi mus ir globoja, o Dievas, kaip Tėvas, tesi savo pažadus,“ – sakė piligrimai, džiaugsmo ir atnaujinto dvasingumo kupinomis širdimis.

Ši piligriminė kelionė ne tik sustiprino tikėjimą, bet ir priminė, kad Dievas visuomet yra šalia, tesi savo pažadus, o Švč. Mergelė Marija yra nuolat šalia kiekvieno mūsų, vedanti mus link šventumo ir Dievo karalystės. „Viešpats yra mano uola ir mano tvirtovė“ (2 Sam 22, 2) – šie žodžiai tapo simboliu, lydėjusiu piligrimus grįžtant namo.

                                                          Piligriminės kelionės dalyvė

 Utenos dekanato gyvojo rožinio maldininkė Neringa Strelčiūnienė