Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapija

DVASININKAI

Kleb. dek. kan. Petras BANIULIS
1958 07 21 * 1985 04 14 * 2012 07 16
Mob. tel. 8 (652) 2 90 29
El. p. pbaniulis@gmail.com

Vik. mgr. Žilvinas TREINYS
1971 03 10 * 2016 07 03 * 2023 06 30
Mob. tel.: 8(636) 47 553
El. p. zilvinastreinys71@gmail.com

ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais – 9, 11, 19 (žiemą – 18) val.
Pirmadieniais – penktadieniais – 8, 19 (žiemą – 18) val.
Šeštadieniais- 11, 19 (žiemą – 18 val.)

ATLAIDAI

Šv. apašt. evang. Mato (tituliniai) – rugsėjo 21 d. (keliama į artimiausią sekmadienį)
Šv. Kazimiero – kovo 4 d. (keliama į artimiausią sekmadienį)
Šv. Onos ir miesto šventė – 26 d. (keliama į paskutinį mėnesio sekmadienį)
Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė – gruodžio 8 d. (keliama į artimiausią sekmadienį)

DĖKOJAME UŽ JŪSŲ AUKAS IR PARAMĄ:

Pavadinimas: Šv. apaštalo evangelisto Mato parapija
Adresas: Vilniaus g. 8, LT-29145 Anykščiai
Juridinio asmens kodas: 191256715
Bankas: Luminor DNB
A.s.: LT76 4010 0431 0007 1775

BAŽNYČIOS/ PARAPIJOS ISTORIJA

Pirmoji bažnyčia pastatyta XV a. antrojoje pusėje. Anykščių klebonas 1500 m. bylinėjosi su dvaro vietininku dėl dešimtinės iš Kavarsko dvaro. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. XVI a. viduryje Anykščių bažnyčia buvo viena turtingiausių Vilniaus vyskupijoje. Klebonijos valdose būta 100 kiemų. Per 1566 m. miestelio gaisrą bažnyčia sudegė, netrukus atstatyta. 1671 m. vėl sudegė, iki 1677 m. atstatyta. Anykščių klebonijai 1673 m. be jurisdikos miestelyje priklausė Elmininkų palivarkas, Kalvelių, Liudiškių, Medžiuolių, Migonių, Miliūnų, Papiškių kaimai.Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia yra Anykščiuose, Vilniaus g. 8. Mūrinė. Pastatyta 1909 m. Neogotikinė.

Kunigo Jono Domininko Lopacinskio ( 1762–1778 m. Žmaičių vyskupas) ir kunigo Tado Milašiaus rūpesčiu 1757–1768 m. pastatyta vienabokštė mūrinė bažnyčia. Ji buvo kryžiaus plano, turėjo 5 altorius. 1823 m. pastatyta mūrinė varpinė. Anykščių parapijoje 1858–1862 m. ypač propaguota blaivybė. Prekybininkai ir smuklininkai kleboną Ferdinandą Stulginskį dažnai skundė caro valdžiai. F.Stulginskiui 1863 m. pabaigoje atimtas kunigo titulas, dvarininko luomas, konfiskuotas turtas. Jis 8 m. išsiųstas į katorgą (mirė 1892 m. Smolenske). Kunigas J. Kelpša 1864 m. taip pat ištremtas į Sibirą (1871 m. grįžo į Liepoją).

1889 m. parengtas bažnyčios didinimo projektas. Valdžia neleido jos perstatyti. 1896 m. leidimą davė konsistorija. Nutarta bažnyčios nedidinti, bet statyti naują. 1898 m. Nikolajus Andrejevas patvirtino naujos bažnyčios projektą (sąmatinė vertė 87090 rb.). Klebono Ferdinando Ūselio, vėliau klebono Juozo Vembrės ir parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis 1899–1909 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Varpinė nugriauta. Bažnyčią 1914 m. konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. 1908–1914 m. veikė ,,Saulės“ draugijos skyrius. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai susprogdino bokštų viršutines dalis. Jos griūdamos sužalojo stogą ir skliautus. 1917 m. pristatyti mediniai bokštai.

Anykščiuose 1922 m. įsteigtas Šv. Kryžiaus seserų kongregacijos skyrius, pastatytas vienuolynas (fundatorės – Zosė Jokūbauskaitė ir Zosė Viesčiauskaitė), kuris veikė iki 1938). Vienuolyne įrengta koplyčia. Seserys širdietės savo namuose įsteigė pradinę mokyklą. Kilus 1928 m. gaisrui, sudegė didysis altorius , parapijos archyvas. Klebono Juozapo Norvilos iniciatyva atstatyti bokštai, didysis altorius, išdažyta bažnyčia.

Vienas žymiausių Anykščių klebonų buvo filosofijos mokslų daktaras Juozapas Čepėnas (1880–1976), lietuvių spaudos bendradarbis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis suremontavo kleboniją; 1940–1941 ir 1951–1954 m. kalėjo.

Bažnyčia neogotikinė, bazilikinė, stačiakampio plano, dvibokštė su bokšteliais. Vidus 3 navų, skliautai kryžminiai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame yra Kryžiaus kelio stočių koplytėlės (įrengtos 1982–1988 m., dail. Rimas Idzelis), Anykščių klebonų Ferdinando Ūselio, kanauniko Juozapo Norvilos, Jono Uoginto (1911–1988) ir iš Anykščių parapijos kilusio kunigo Alfonso Gražio (1923–1992) kapai.

 ISTORIJA

Gaivinti atmintį, prisiminti seniai prabėgusius laikus yra viena pagrindinių Šv. Rašto Senojo Testamento temų. Praeities įvykiai izraelitams ne tik neleido užmiršti istorijos, bet padėdavo geriau suvokti bei įprasminti dabartį. Tai svarbu visiems, svarbu ir mums.

Visa dabartinė kultūra išaugusi ant krikščioniškų pamatų. Bet kuris Lietuvos miestas ar miestelis neatsiejamai suaugęs ir su ten gyvavusios krikščionių bendruomenės – parapijos istorija. Neatsitiktinai bažnyčias statydavo gyvenviečių centruose – juk apie jas sukosi visas gyvenimas. Ne išimtis ir Anykščiai. Manoma, kad bažnyčia atsirado kuriantis parapijai. Kada – sunku tiksliai pasakyti. Mūsų kraštą niokoję karai, okupacijos, o ypač sovietinis režimas gerokai sunaikino neįkainojamą istorinį paveldą, neišliko nemažai reikšmingų dokumentų. Neturime ir Anykščių parapijos steigimo dokumento, tačiau istorikai, remdamiesi kai kuriomis užuominomis, išlikusiais rašytiniais fragmentais, ilgą laiką manė, kad pirmoji bažnyčia čia pastatyta XV a. II-ojoje pusėje: lenkų istoriko Ježio Ochmanskio (Jerzy Ochmański) teigimu, parapija Anykščiuose turėjo būti įsteigta 1431–1500 metais. XX a. paskutiniame dešimtmetyje istorikas Artūras Dubonis patikslino, jog bažnyčia ir parapija įkurtos 1442–1452 m., o pirmosios bažnyčios įkūrėju laikomas Lietuvos Didysis kunigaikštis Kazimieras.

XVI a. viduryje Anykščių bažnyčia buvo viena turtingiausių Vilniaus vyskupijoje – klebonijos valdose būta 100 kiemų. Bažnyčia buvusi medinė, taigi 1566 m. ir 1671 m. miestelio gaisrų metu degė ir vėl būdavo atstatoma.

Pirmųjų bažnyčių statybomis rūpinosi ir jas finansavo didikai, o trečioji išaugo be jų paramos. 1757–1768 m. (kitur 1765 m. – sudarytojų pastaba) ant Šventosios upės kranto parapijiečių lėšomis pastatyta kryžiaus formos baltų plytų mūro vėlyvojo baroko bažnyčia, išlikusi keliose nuotraukose. Ji turėjo 5 altorius ir dvi koplyčias – Jėzaus Nazariečio bei šv. Onos. Bokšto neturėjo, tik visuose keturiuose stogo galuose stovėjo po geležinį kryžių. Anykštėnai joje meldėsi beveik 150 metų – kaip rašė kun. Antanas Rameikis, „daug ji anykštėnų skundų girdėjo, daugelio Dievui siunčiamų maldų klausė, daug vargo matė“… Yra žinomos ir parapijos bendruomenei bei statybos darbams vadovavusių kunigų pavardės – Žemaičių vyskupas Jonas Dominykas Lapacinskis ir kunigas Tadas Milašius. 1823 m. ansamblį papildė mūrinė keturių aukštų klasicistinė balta varpinė, nugriauta statant dabartinę bažnyčią. Iki dabar išlikęs barokinės bažnyčios amžininkas – rytiniame šventoriaus kampe esantis apvalus baltas pastatėlis, kuriame, pasak senųjų anykštėnų, buvo laikomi karstai.

XIX a. pabaigoje, augant parapijai, šventovė pasidarė ankšta, per atlaidus dažnai tarpdury susidarydavo didžiulės spūstys. Anot kun. Antano Rameikio, „anykštėnams jų bažnyčia pagal Anykščių kalnus per žema pasirodė ir pagal parapiją per maža pasidarė“. 1889 m. buvo parengtas bažnyčios padidinimo projektas, bet caro valdžia plėsti neleido. Iš konsistorijos buvo gautas leidimas statyti naują bažnyčią, ir 1896-98 m. senoji bažnyčia buvo nugriauta. 1898 m. Kauno gubernijos inžinierius, daugelio Lietuvos neogotikinių bažnyčių autorius rusų architektas Nikolajus Andrejevas parengė naujosios bažnyčios projektą.

Nuo 1899 m. prasideda grakščios ir didingos raudonmūrės neogotikinės bažnyčios istorija. Statyba užtruko apie dešimtį metų, jai vadovavo latvis meistras Ansulis (Andziulis). Parapijai tuomet jau priklausė apie 12000 parapijiečių, todėl statyta jų pačių lėšomis: anykštėnai patys degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį, rinko aukas. Darbais rūpinosi kun. Ferdinandas Uselis (1838–1901).

Bažnyčios statybos metu pamaldos būdavo laikomos senųjų kapinių koplyčioje, statytoje 1858 m., o anykštėnai žiemą ir vasarą meldėsi po atviru dangumi, klausyklas įruošdavo artimiausiuose namuose.

Nors statybos darbai buvo baigti 1909 m., vadovaujant kun. Juozui Vembrei (1862–1915), bet bažnyčia konsekruota tik 1914 m. gruodžio 8 d. Naująją bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Nuo šios datos Anykščių bažnyčia tituluojama apaštalo ir evangelisto Mato vardu.

Pastačius šventovę, parapija Varšuvoje užsakė 30 registrų, 2 manualų vargonus už 30000 rub., atitinkančius bažnyčios interjerą. Ir pinigai buvo surinkti, tik pastatyti vargonus sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas (vėliau, griaunant kleboniją, buvo surasti sienoje paslėpti tie cariniai rubliai).

Anykščių simboliu tapusių maldos namų šimtmetis nebuvo ramus. Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. liepos 28 d., buvo susprogdinti karūnuotieji 84 m bažnyčios bokštai – taip vokiečiai norėjo sunaikinti taikymo objektus. Kaip pasakoja A. Vienuolis kelionių apybraižoje „Į svetimus kraštus“, „iš pradžių už tų bokštų neliečiamybę kažkoks „feldfebelis“ reikalavo 500 rusų rublių, paskiau 400, vėliau 300, ir kai niekas nesurinko ir 200 rublių, tai po trijų dienų tie bokštai ir buvo apgriauti, nors šiandien visi pripažįsta, kad jų griauti, juo labiau apgriauti, nebuvo jokio reikalo, nes jie į rusų pusę matėsi tik už kokio pusantro kilometro“. 1920 m. birželio 30 d. protokole, esančiame bažnyčios archyve, rašoma: „Vokiečiams užėmus Anykščius 1915 m. pabaigoje liepos mėnesio, karo vyriausybei įsakant, buvo nugriauti du Anykščių bažnyčios bokštu, aukštumo nuo pamato iki kryžiaus 34 sieksniai (rusiškas sieksnis po 3 aršinas). Begriaunant bokštus, padaryti nuostoliai: sutrupinta visi bokšto langai, sutraškinta pusės stogo gegnės ir spyriai ir pirm to, apšaudant Anykščius, visas stogas bažnyčios sueižytas granatomis (…), kartu su bokštais dingo 32 mažesni ir 2 dideli kryžiai, gero rankų darbo (ne lieti, bet kalti), sudužo bokštuose buvę du varpu, sunaikintas bokšte buvęs brangus šilkinis, auksu siūtas baldakimas …“

1917 m. buvo pastatyti laikini mediniai žemi bokštai. Bažnyčios archyve išlikusi 1926 m. liepos 26 d. sutartis su Juozu Šalaku, apsiėmusiu bokštų atstatymui pagaminti 20000 raudonų plytų, kurios turi būti „pirmos rūšies, gerai išdegtos, be margelio, lygios, padarytos sulig pavyzdžiu, kurį su savo parašu įteikiau darant šią sutartį klebonui“… Iki 1932 m. atstatyti bokštai liko paprastesnės formos, ne tokie puošnūs ir jau žemesni, 79 m aukščio.

1928 m. kovo 5 d. bažnyčia dar sykį nukentėjo – kilęs gaisras sunaikino Didįjį altorių, sugadino bažnyčios vidų, žuvo dalis senojo parapijos archyvo; buvo išgelbėta tik komuninė su Švenčiausiuoju. 1932 m. buvo įrengtas naujas gotiško stiliaus altorius klebono Juozapo Norvilos (1884–1938) rūpesčiu ir parapijiečių aukomis, iš naujo dekoruota bažnyčia. 1956 m. birželio 10 d., dainų šventės metu pakilus audrai ir trenkus žaibui, vėl degė kairysis bokštas, atstatytas po metų. Nuo 1968 m. klebono Jurgio Žitkevičiaus (1892–1978) iniciatyva buvo pradėta ruoštis bažnyčios dekoravimo darbams. 1969 m. klebonu paskyrus kunigą Albertą Talačką (1921–1999), šventovė buvo skoningai dekoruota, vertingais sakralinio meno kūriniais papuoštas bažnyčios interjeras bei šventorius.

Nuo 1995 m. į Anykščius atvykus dirbti klebonui kun. Stanislovui Krumpliauskui, 1999 m. sumontuoti nauji vargonai, rūpestingai tvarkomas architektūrinis ansamblis, atliekami šventovės bokštų rekonstrukcijos darbai, renovuota parapijos salė, nuo 2008 m. anykštėnai gėrisi įspūdingu bažnyčios apšvietimu. Netolimoje ateityje viename šventovės bokšte numatoma įrengti apžvalgos aikštelę, kad būtų galima į Anykščius pažvelgti „iš paukščio skrydžio“.

Bažnyčia yra ir aktyvi kultūrinio gyvenimo dalyvė: nuo 2001 m. kartu su Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia organizuojami tarptautiniai jaunųjų vargonininkų festivaliai, rengiami kalėdiniai vaidinimai, dažnai gieda solistai ir chorai, koncertuoja žymūs muzikai, rengiamos parodos.

Parapijoje nuo seno garsūs didieji atlaidai – šv. Onos (liepos 26 d., keliami į artimiausią sekmadienį) bei bažnyčios globėjo šv. Mato (rugsėjo 21 d., keliami į artimiausią sekmadienį), taip pat švenčiami šv. Kazimiero (kovo 4 d.) bei Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo atlaidai (gruodžio 8 d., bažnyčios konsekravimo diena).

Su šimtametės bažnyčios istorija taip pat galima susipažinti Anykščių sakralinio meno centre (Vilnius g. 11), 2009 m. vasarą atidarytame buvusioje parapijos salėje, statytoje 1930 m. ir pavadintoje Antano Baranausko vardu. Dabar čia eksponuojama mons. Alberto Talačkos sukaupta meno kūrinių kolekcija.

Prasmingą ansamblį su bažnyčia sudaro šalia esančio Vyskupo skvero erdvė bei paminklas vyskupui ir poetui Antanui Baranauskui (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Ričardas Krištopavičius, 1993 m. 1994 m. paminklas įvertintas Lietuvos nacionaline premija).

Sauganti vyskupo Antano Baranausko atminimą, į dangų besistiebianti grakščiaisiais bokštais, keliančiais žvilgsnį aukštyn, savo išlakiu siluetu Anykščių bažnyčia tarsi sujungia dangų ir žemę, žmonių širdis su Kūrėjo dvasia…

Mangirdas Maasas