Pašvęsto Gyvenimo diena Pumpėnuose

2026 m. šalčiausią šių metų žiemos dieną, vasario 2 d., Panevėžio vyskupijoje besidarbuojantys broliai ir seserys rinkosi švęsti Grabnyčių šventės Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos (IVE) namuose Pumpėnuose.

Į susitikimą atvyko Tiberiados broliai iš Baltriškių (Zarasų r.), Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaitės kontempliatyvios ir apaštalinės seserys, Šv. Kotrynos seserys, Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos, Dievo Apvaizdos seserys bei viešnios iš Krikštėnų – Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregacijos sesutės.

Konferenciją skaitė šiuo metu Panevėžyje gyvenantis kunigas salezietis Aleksandras Barelli:  Pašvęstasis gyvenimas: ryšys, bendrystė ir džiaugsmas Kristuje, žvelgiant į Mariją.

Pašvęstasis gyvenimas nėra tik praeityje įvykęs įžadų momentas ar tam tikrų veiksmų visuma. Konsekracija pirmiausia yra gyvas, nuolat atsinaujinantis ryšys su Dievu, apimantis visą žmogaus gyvenimą – praeitį, dabartį ir ateitį. Naujajame Testamente ji reiškia asmeninę bendrystę su Kristumi ir įėjimą į sūnišką ar dukterišką santykį su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Tai pirmiausia kvietimas būti – būti Dievo akivaizdoje ir Jo meilėje.

Šį buvimą tobulai gyvena Marija. Ji yra „malonės pilnoji“, visiškai apgaubta Dievo žvilgsnio. Iš tokio pat Kristaus žvilgsnio gimsta ir mūsų pašaukimas – žvilgsnio, kuris pamato, myli ir kviečia: „Sek paskui mane“.Dar prieš priklausydami institutams ar kongregacijoms, mes priklausome Dievui.

Marijoje kontempliuojame, ką reiškia būti pašvęstiesiems: gyventi bendrystėje su Kristumi. Kaip Naujosios Sandoros Skrynia ji neša Kristų pasauliui, ir žvelgdami į ją suprantame, kad ir mes patys tampame gyvomis skryniomis, gyvais tabernakuliais. Pašvęstasis gyvenimas yra ženklas pasauliui, primenantis, kad visi pakrikštytieji yra pašvęstieji ir kviečiami nešti Kristų.

Konsekracija neatitraukia nuo pasaulio, bet dar giliau į jį įjungia. Tai ypač atsiskleidžia Marijos laikysenoje prie kryžiaus – ji stovi prie Nukryžiuotojo Sūnaus. Pašvęstasis gyvenimas kviečia dalyvauti brolių ir seserų skausme ir paversti jį užtarimu, kaip tai liudijo šv. Maksimilijonas Kolbė, paaukojęs savo gyvybę iš meilės.

Marija pažįsta kančią, bet nepraranda pasitikėjimo. Todėl pašvęstasis yra pašauktas liudyti džiaugsmą, kylantį ne iš problemų nebuvimo, bet iš gilaus buvimo su Kristumi. Šis džiaugsmas gimsta iš bendrystės, maldos ir visiško pasitikėjimo Dievu.

Pašvęstasis gyvenimas apima visą žmogų: neturtą kaip laisvę mylėti, paklusnumą kaip atvirumą Dievo valiai, maldą kaip gyvenimo formą ir brolišką bendrystę kaip misijos šaltinį. Visa tai veda į vieną tikslą – nešti Dievą pasauliui.

Todėl Pašvęstojo gyvenimo dieną esame kviečiami iš naujo tarti su Marija: „Štai aš, Viešpaties tarnas / tarnaitė. Tebūna man, kaip Tu pasakei.“

Vyskupas Linas OFM homilijoje kalbėjo, kad Kristaus Paaukojimo šventė atskleidžia visą žmogaus gyvenimo kelią. Šventykloje susitinka Kūdikis Jėzus, jauni Jo tėvai ir garbaus amžiaus Simeonas su pranaše Ona. Tai visų kartų susitikimas, liudijantis, kad Dievas lydi žmogų nuo gimimo iki senatvės.

Marija ir Juozapas, ištikimi Dievo Įstatymui, kukliai paaukoja tai, ką gali. Simeonas atpažįsta Kristų kaip šviesą ir su ramybe patiki savo gyvenimą Dievui. Ši šventė kviečia mus pažvelgti į savo tikėjimo kelionę – nuo krikšto, per brandą, iki gyvenimo pabaigos, kurioje tikėjimas subręsta ištikimybėje. Svarbiausia, kad kiekvieną dieną įvyktų gyvas susitikimas su Jėzumi. Be Jo pasaulis tampa tamsus ir sunkus, kančia be Jėzaus praranda prasmę. Gyvenimas su Juo teikia šviesą ir ramybę.

Vyskupas užbaigė homiliją prisiminu kai darbavosi Kryžiaus Kalno vienuolyne: „Kartą buvau paklaustas vieno vaiko, atvykusio į ekskursija kartu su kitais vaikais į mūsų vienuolyną: „Kam reikalingi vienuoliai?“ Ką galėtume kiekvienas iš mūsų atsakyti? Manau atsakymas yra paprastas – kad pasaulis taptų žmogiškesnis ir kad jame nepranyktų Dievo šviesa. Jei galime bent truputį ją nešti kitiems, vadinasi, mūsų pašaukimas prasmingas“.

Ganytojas padėkojo pašvęstiems už jų atliekamą tarnystę ir palinkėjo, kad nepritrūktų „aliejaus savo žibintams“.

Iš širdies dėkojame kiekvienam, kuris savo malda remia ir stiprina pašvęstuosius jų pašaukimo kelyje!  

s.J.M.