Piligriminė kelionė į Čenstakavą ir Gidlę – tikėjimo, maldos ir bendrystės kelias

Spalio 3 dieną 44 Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio draugijos maldininkai iš Panevėžio miesto, Panevėžio-Krekenavos   dekanato Ramygalos bei Krekenavos parapijų, Anykščių, Utenos, Pasvalio dekanatų suburti nepailstamos Gyvojo rožinio vadovės Nijolės Gylienės ir lydimi GRD dvasinio vadovo kunigo Alfredo Puško,leidomės į dviejų dienų piligriminę kelionę – rekolekcijas į Lenkiją –  į Čenstakavą ir Gidlę. Tai buvo ne tik kelionė į šventas vietas, bet ir prasmingas dvasinis patyrimas, kupinas maldos, susikaupimo, vilties ir tikėjimo. Kiekvienas piligrimas į šią kelionę vežėsi savo širdies troškimus, padėkas, prašymus ir intencijas, tikėdamasis patirti ypatingą Dievo artumą bei Švenčiausiosios Mergelės Marijos globą. 

Kelionės metu dvasinis vadovas kun. Alfredas mums vedė rekolekcijas, tema „Per palaimintąjį arkivyskupąJurgį Matulaitį pas Dievo Motiną Mariją „. Rekolekcijų  ašimi buvo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gyvenimo kelias, jo tikėjimas, tarnystė ir kvietimas blogį nugalėti gerumu.Anot kunigo, neužtenka nueiti kelią, reikia, kad kelias mus keistų.

Palaimintojo Jurgio gyvenimas liudija, kad šventumas gimsta ne iš skambių žodžių, bet iš kasdienio apsisprendimo mylėti, atleisti, tarnauti ir neatsakyti pykčiu į pyktį. Jo gyvenimo kelias nebuvo lengvas – teko patirti ligą, išbandymus, nesutarimus ir žmonių priešiškumą. Tačiau sunkumai neužgesino jo širdyje gyvenusios meilės Dievui ir žmogui.Blogį nugalėti gerumu nereiškia susitaikyti su neteisybe ar užmerkti akis prieš blogį. Tai reiškia neleisti pykčiui užvaldyti mūsų širdies, neatsakyti neapykanta į neapykantą ir drąsiai rinktis tiesą, meilę bei gailestingumą. Kartais didžiausia pergalė yra ne paskutinis žodis ginče, bet gebėjimas patylėti, nepasmerkti, ištiesti ranką ir žengti pirmąjį žingsnį susitaikymo link.

Palaimintojo Jurgio gyvenimo pavyzdys primena, kad gerumas nėra silpnumas. Tai dvasinė stiprybė, reikalaujanti drąsos, kantrybės ir pasitikėjimo Dievu. Kiekvienas geras žodis, nuoširdi malda, atleidimo gestas ar pagalbos ranka gali tapti maža šviesa, sklaidančia tamsą.

Piligriminės kelionės metu GRD vadovė Nijolė priminė maldininkams, kuo skiriasi piligriminė kelionė nuopiligriminės- turistinės, papasakojo mums apie pirmuosius GRD Įstatus, apie jų atnaujinimą. Sužinojome, kad dar sovietmečiu 1979 m. a .a. kunigasKostas Balsys  atkūrė daugelį amžių ir tarpukario Lietuvoje klestėjusią Gyvojo Rožinio draugiją, kurios nariais dabar esme mes. Kitais metais minėsime šviesios atminties kunigo Kosto Balsio 100 gimimo metines Įdomu buvo išgirsti mintis apie Adoraciją. Pagal pirmuosius Gyvojo Rožinio draugijos įstatus patvirtintus 1906 metais Adoraciją   sudaro keturi etapai: tai Viešpaties pagarbinimas,  ir į Jo rankas atidavimas savęs,savo širdies, proto, valios : dėkojimas už patirtas malones; permaldavimas už savo nuodėmes ; malda už šv. Tėvą, vyskupus, kunigus, vienuolius, vienuoles ir už save pačius kad būtume geresni. Anot vadovės,rožančiaus malda tai galinga jėga, apvalanti pasaulį nuo blogio.

Atvykę į Čenstakavą, esančia Jasna Guros vietovėje pirmiausiai ėjome Kryžiaus kelią, apmąstydami Atpirkėjo kančią. Tarpusavyje pasikeisdami nešėme kryžių, maldoje atiduodami Jėzui savo rūpesčius, sunkumus ir tai, kas viduje slegia širdį. Tai buvo be galopaveiku.

Vakare šv. Mišiose, drauge su daugybe lenkų tikinčiųjų,sausakimšoje bažnyčioje ir jos prieigose meldėmės prie stebuklingojo Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo.Dievo Motina Marija paveiksle vaizduojama laikanti ant rankų Kūdikėlį Jėzų, kurio rankose yra knyga. M. Marijos galvą puošia karūna, o pečius gaubia tamsiai mėlynas, auksinėmis žvaigždėmis papuoštas apsiaustas. Marijos veidas ramus, kupinas švelnumo, motiniškos meilės ir susikaupimo.

Ypatingą prasmę turi Marijos rankos gestas – ji rodo į savo Sūnų Jėzų. Tarsi tyliai, bet labai aiškiai kiekvienam sakytų: „Žvelkite į Jį. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.“Marija neatkreipia dėmesio į save, bet kviečia pažvelgti į Jėzų, pasitikėti Jo žodžiu ir sekti Jo meilės keliu.

Kūdikėlis Jėzus paveikslo centre – pagrindinė ir svarbiausia figūra. Jis laimina pakeltos rankos gestu. Nors vaizduojamas kaip mažas vaikas, Jame atsiskleidžia Dievo didybė, ramybė ir išganymo pažadas.Šiame paveiksle susitinka motinos švelnumas ir Sūnaus dieviškoji didybė, žmogiškas artumas ir dangiška šviesa. Marija tarsi kviečia kiekvieną piligrimą ateiti su savo rūpesčiais, skausmu, viltimis ir padėka, o visa, kas glūdi širdyje, patikėti Jėzui. Čenstakavos Dievo Motinos žvilgsnis ir gestas primena: tikrasis tikėjimo kelias veda į Kristų. Marija lydi žmogų šiuo keliu, moko pasitikėti Dievu ir tyliai primena, kad net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis nesame vieni.Todėl prie Juodosios Madonos atvykstama ne tik prašyti malonių, bet ir mokytis jos tikėjimo, ištikimybės bei meilės. Jos rodomas Jėzus tampa atsakymu į daugelį žmogaus klausimų ir vilties šviesa kiekvienam, ieškančiam Dievo artumo.

Čenstakavos šventovėje ypatingą prasmę įgyja Dievo Motinos paveikslo uždengimo ir iškilmingo atidengimo akimirka. Už uždangos pasiliekantis šventas atvaizdas tarsi kviečia į tylą, susikaupimą ir laukimą, o jam atsivėrus širdį užlieja maldos, dėkingu mo ir vilties jausmas. Tai akimirka, kai daugybė žmonių, atkeliavusių iš skirtingų vietų, susivienija bendrame tikėjime. Žavėjo nuolat giedamas akatistas, kuris jungė visą bažnyčią. Pas mus jis giedamas retai, o  rytų bažnyčioje akatistas – tai himnas Dievo Motinai. 

Nakvynė piligrimų namuose, šalia Dievo Motinos lyg buvimas Jos glėbyje, Jos artume bei ankstyvo rytopaveikslo atidengimas tarsi gyvas susitikimas su šv. Marija.Šis momentas mus ypatingai palietė, tai nauja dvasinė patirtis tikėjimo kelionėje.

Žvelgiant į Juodąją Madoną, žvilgsnis krypsta ir į Kūdikėlį Jėzų, kurį Marija švelniai rodo pasauliui. Jos gestas – tylus, bet iškalbingas kvietimas: eikite pas mano Sūnų, pasitikėkite Juo, neškite Jam savo džiaugsmus ir skausmus. Paveikslo atidengimas tampa tarsi simboliniu širdies atvėrimu Dievui, o piligrimystė – galimybe iš naujo atrasti tikėjimo šviesą, sustiprinti viltį ir parsivežti į kasdienybę tai, ką tyliai patyrėme maldoje.

Sekmadienį atvykome į Gidę miestelį, kuriame yra ypatinga brangenybė – Gidlės Dievo Motinos stebuklingoji statulėlė, šimtmečius traukianti piligrimus iš įvairių kraštų. 

Pasakojama, kad ūkininkas Janas Čečekas / JanCzeczek/, ardamas lauką Gidlėje, žemėje pamatė mažytę (vos 9 cm dydžio), iš akmens iškaltą Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu statulėlę. Ją iškasus, lauką nutvieskė akinanti šviesa, o jaučiai, traukę arklą, suklupo. Ūkininkas statulėlę parsinešė namo ir paslėpė skrynioje, tačiau netrukus jis ir jo šeima apako. Vietos kunigui padėjus statulėlę nuplauti, o vandeniu suvilgius akis, šeimai stebuklingai sugrįžo regėjimas. Įvyko stebuklas, ko pasėkoje į Gidlę ėmė plaukti piligrimai.

1615 m vietos valdytoja Ana Dambrovska /AnnaDąmbrovska/ pakvietė brolius domininkonus, kad pastarieji pasirūpintų augančiu piligrimų srautu ir bažnyčios  statyba. Nedidelėje vietovėje buvo pastatyta didinga barokinė dvibokštė bažnyčia,  Švč. MergelėsMarijos Ėmimo į  dangų bazilika. Ji konsekruota 1656m, Nuo to laiko  ši vieta tapo maldos, vilties ir pasitikėjimo Dievo Motinos užtarimu šventove. Dievo Motina Marija tituluoja kaip ligonių sveikata 

Daug žmonių prie Gidlės Dievo Motinos atvyksta su savo rūpesčiais, ligomis, prašymais ir dėkingumu ne tik iš Lenkijos, bet ir kitų šalių . Čia įvyksta daug atsivertimų,  pasveikstama nuo priklausomybių. 1923m  Gidlės Dievo Motinos paveikslas/ figūrėlė popiežiaus karūnuota karūnomis, o 1998m popiežius Jonas Paulius II bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą. Gidlėprimena, kad net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis nesame vieni – mus lydi Motinos meilė, švelnumas ir tikėjimas, padedantis eiti pirmyn. 

Gidle ir mes, Panevėžio vyskupijos rožinio maldininkai, išgyvenome ypatingą Dievo malonę.  Daugelis atlikę susitaikinimo sakramentą, dalyvavom iškilmingoje Eucharistinėje rožančiaus maldosprocesijoje bažnyčios viduje, meldėmės išgydymo šv. Mišiose, dėkojimo už patirtas malones pamaldose. Taip pat po šv. Mišių kiekvienas galėjome savo ranka prisiliesti prie monstrancijos, kurią kunigas nešė per bažnyčią tarp maldininkų.

   Kiekviena piligriminė kelionė turi savo pradžią ir pabaigą, tačiau tai, kas joje paliečia mūsų širdis, lieka su mumis ilgam. Sugrįžtame į savo namus, į kasdienybės rūpesčius, tačiau jau nebe tokie, kokie išvykome. Kelias, kuriuo keliavome, pamažu tampa ir mūsų vidiniu keliu – kelione į save, į gilesnį tikėjimą, į nuoširdesnį santykį su Dievu ir artimu žmogumi.

Ši kelionė ne tik gražus prisiminimas, bet ir nauja pradžia – kvietimas kasdienybėje gyventi su didesniu pasitikėjimu, dalyti gėrį, atleisti, padrąsinti, pastebėti šalia esantį ir, palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžių dvasia, blogį nugalėti gerumu. Tegul mūsų širdyse dar ilgai skamba aplankytų šventovių giesmės ir maldos, o patirtos Dievo malonės tampa stiprybe kasdieniuose išbandymuose ir šviesa tiems, kuriuos sutinkame savo kelyje.

Dėkojame Viešpačiui už šią kelionę, už patirtas malones. 

Visų piligrimų vardu nuoširdžiausiai dėkoju gerbiamai GRD vadovei Nijolei ir dvasiniam vadovui kun. Alfredui Puško už nuostabią piligriminę kelionę.

Tegul Dievas laimina mūsų kelius, saugo mūsų artimuosius, stiprina tikėjimą, dovanoja širdžių ramybę ir pripildo gyvenimą malonių. O Švenčiausioji Mergelė Marija, lydėjusi mus šioje piligriminėje kelionėje, tegu ir toliau globoja, veda prie savo Sūnaus Jėzaus ir moko viską patikėti Jo mylinčiai širdžiai.

Piligriminės kelionės dalyvė  Utenos Dievo Apvaizdos parapijos

GRD vadovė Jūratė Vijeikienė