Raguvoje maldos už bažnyčių fundatorius

Prieš Trijų Karalių dieną – karališkai!

  Taip norėtųsi vadinti sausio 4-ąją, Raguvoje, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, vykusią šventę. Kvietimuose ji buvo įvardinta taip: „Raguvos bažnyčioje vyks didžiausių XVII a. bažnyčių fundatoriaus M. M. A. Oginskio 330-ųjų mirties metinių ir kitų bažnyčios XVI–XIX a. fundatorių pagerbimo iškilmės“.

  Viskas buvo karališkai prakilnu: egzekvijos, lotyniškasis giedojimas, iškilmingos mišios, vadovaujamos J. E. vyskupo Lino Vodopjanovo, Ganytojo žodis, vargonų ir giesmių skambėjimas…

Reikėtų ilgai galvoti, kuri mūsų vyskupijos parapija šitaip yra pagerbusi (o pirmiausia – suradusi) buvusių ir  esamų bažnyčių fundatorius. Vargu bau ar rastume…

  Nenuilstantis raguviškis, istorinės atminties saugotojas ir pasišventėlis Petras Šileika (iš kurio malonės viskas ir vyko) atvėrė neįtikėtinai turtingą Raguvos bažnyčios gyvavimo istoriją: nuo LDK 17 a. iki 19 a. pabaigos. Garsioji kunigaikščių Oginskių giminė, įaugusi į kitų didikų šakas, buvo daugybės LDK bažnyčių fundatoriai ir didelė jų dalis yra rėmę ne tik Vilniaus, Trakų, bet ir Raguvos, Šilų, Naujamiesčio šventovių statybas. Tai ne tik mecenatystės – tai gilaus tikėjimo ištisus šimtmečius liudijimas.

  Klausant, švenčiant mišių auką, žiūrint į išrikiuotus fundatorių portretus, giliau supranti, pajunti – esame gausiai apdovanota Visuotinės Bažnyčios dalelė.

  Lieka nuoširdžiausiai dėkoti žmonėms, kūrusiems Raguvos bažnyčios iškilmes: J. E. vyskupui Linui, kunigui Rimantui Kauniečiui, klebonui Juozui Januliui, chorui „Con moto“ ir jo vadovei Audronei Stepankevičiūtei, vargonavusiam ir nuostabiai giedojusiam Linui Paškevičiui.

  Ir su didžiausia pagarba dėkoti Petrui Šileikai ir jo bendraminčiams.

  Tai tikrų tikriausia mecenatystė!

Albina Saladūnaitė