Sinodinio Kelio Panevėžio vyskupijoje sintezė

2022 m. birželio 18 d.

„JŪS PAŽINSITE TIESĄ, IR TIESA PADARYS JUS LAISVUS“Jn 8, 32

„AŠ ESU KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS”- sako Kristus. Jn 14, 6

Panevėžio vyskupijos ganytojas vysk. Linas Vodopjanovas, OFM, kartu su vyskupijos tikinčiaisiais, dvasininkija ir pasauliečiais, atsiliepė į popiežiaus Pranciškaus kvietimą pradėti Sinodinio kelio procesą savo vyskupijoje. Paskyrus vyskupijos sinodinio kelio koordinatorių kun. dr. Gediminą Jankūną, dekanai atrinko savo dekanatų sinodinio kelio moderatorius, iš kurių buvo sudaryta vyskupijos sinodinio kelio koordinavimo komanda. 

• 2021 10 17 ​Sinodinio kelio atidarymas Panevėžio Katedroje

• 2021 11 21 – 22 ​Sinodinio kelio medžiagos Panevėžio vyskupijai parengimas

• 2021 11 22 – 25 ​Sinodinio kelio pristatymas dekanatuose 

• 2021 11 29 ​Sinodinio kelio medžiaga paskelbta vyskupijos interneto svetainėje

 • 2021 12 – 2022 05 parapijose, bendruomenėse, ugdymo įstaigose, organizacijose įvyko 262 susitikimai, kuriuos moderavo 128 moderatoriai, į procesą įsitraukė 1386 asmenys, 15 žmonių užpildė Sinodinio kelio interneto svetainėje esančią anketą.

• 2022 05 21 ​Sinodinio kelio uždarymo – padėkos šventė Panevėžio Katedroje.

Sinodinio proceso metu, parapijų ir paskirų grupių susitikimų metu pildoma anketų medžiaga keliaudavo dekanatų koordinatoriams. Pastarieji susistemino gautas įžvalgas dekanato sinodinio kelio apžvalgoje, ir kartu su parapijų anketomis, pateikė ją vyskupijos koordinacinei komandai. Vyskupijos sintezė buvo ruošiama pasiremiant dekanatų apžvalgomis, vyskupijos kunigų ir pašvęstojo gyvenimo atstovų pateiktomis įžvalgomis. Visos parapijų ir grupių anketos, dekanatų apžvalgos, internetinės anketos ir kiti su šiuosinodinio kelio etapu susiję dokumentai saugomi Panevėžio vyskupijos kurijos archyve. Toliau pateikiamoje sintezėje mūsų patirtys, įžvalgos ir svajonės.

I. Tema. KELIONĖS BENDRAKELEIVIAI

Sinodo dalyviai atpažino, kad Bažnyčia nėra individualus, bet bendruomeninis reiškinys, žmonių bendruomenė – jos narių įvairovė reikalinga išganymo. Ne Aš, bet Mes. Bažnyčia kaip antri namai, lopšys.

Bažnyčia, kaip šeima – vieta augti, bręsti, patirti ir suteikti atleidimą, pagalbą. Visi jos nariai vienodai svarbūs, nes Jėzus Kristus atėjo dėl visų. Priklausymo Bažnyčiai tapatybę suteikia Jėzaus Kristaus asmuo ir palaiko Šventoji Dvasia.

Su Kristumi liekame visada atviri ir kviečiantys su meile be prievartos.

Susietumas bendruomenėje per maldą, pavyzdį, tarnavimą. Tos dienos “stiprieji” rūpinasi tos dienos “silpnaisiais”. Neužmiršta nutolusiųjų.Pastebėti „užribio“ žmones. Neužtrenkti durų. Tenka praeiti „gėdos taką“ jei pavėluoji.

Malda kaip ir pokalbis šeimoje jungia, vienija, gydo, stiprina, laimina bendrą keliavimą. Per maldą patiriama bendrystė su išėjusiais artimaisiais.

Patyrę pirmiau Viešpaties gailestingumą, o ne teisingumą, dalinamės juo su kitais, teisingumą palikdami Viešpačiui.  

Keliavimas kartu bendruomenėje pasidalinant atsakomybėmis ir pasiaukojimu. Esi apčiuopiamai  naudingas. Bažnyčios veikimas turi kilti iš maldos ir būti lydimas maldoje.  Kelionės vadovas ir tikslą nurodantis yra Kristus Jėzus, kuris savo lyderystę vykdo per bendruomenės autoritetingus asmenis: pirmiausia, vyskupus, kunigus, pasauliečius. 

Tarnaujančios ir pakrikštytųjų kunigystės atsakingas ir įsipareigojantis bendradarbiavimas, abipusis papildomumas, atvirumas, artumas.Žvelgiant vienas į kitą ieškoti, matyti ir rodyti Kristų. Reikalingas bendravimas, susitikimai su paskyromis bendruomenėmis, dalinimasis gerąja patirtimi. Gerų mainų programa. Keliavimas su Kristaus Bažnyčia ir Bažnyčioje kaip galimybė įveikti pasaulio keliamas baimes ir netikrumą.

SVAJONĖS:

Kad bendruomenės centre būtų Kristus, tuomet būtų mažiau prieštaravimų joje.

Lenktyniaukime tarpusavio pagarba, o ne reikšmingumu, kad atėję žmonės jaustųsi laukiami.

Užtarimo maldos grupė – atvira visiems atsinešantiems savo aktualią intenciją.

Reikalingas tarsi palydėtojas pastebėti ir padėti ateiti „užribio“ žmonėms.

Galėtų veikti įvairios ugdymo grupės: krikščioniškų filmų, knygų aptarimo, pokalbių, diskusijų, Šv. Rašto ir kt.

Bendruomenės piligrimystės patirtys per kitų parapijų, šventovių, renginių lankymą.

II. Tema. KLAUSYTIS IR KALBĖTI

Pirmiausia, Bažnyčioje klausomės Kristaus balso Dievo Žodyje ir autoritetingame Bažnyčios mokyme. Stengiamės pažinti Dievo kalbą Šventajame Rašte bendruomenėse ir asmeniškai.

Krikščioniško gyvenimo ir pamaldumo praktikai trūksta įsišaknijimo Dievo Žodyje.

Aktualiai perteiktas dabar ir išgirstas Dievo Žodis maitina mūsų kasdienybę (pastato ant bėgių) ir maldos gyvenimą, padrąsina bei sužadina troškimą dalintis Žodžiu, kaip Gerąja Naujiena. Paveikiausia, bet ir sunkiausia, kai dalijamasi artimiausioje aplinkoje: šeimoje, namų bendruomenėje, kunigiškoje tarnystėje.

Dievo balso išgirdimui svarbu homilijos (dažnai sklinda šaltis),rekolekcijos, įvairūs grupių susitikimai, knygos ir t.t.

Bažnyčios mokymas nustato mūsų bendruomenės tapatybės veikimo kultūros ribas, kuriomis lengviau pasidalinti su bendrakeleiviais, negu su dar nesančiais Bažnyčioje.

Sekimas Kristumi įpareigoja augti būnant atviru nuolatiniam mokymuisi ir stengimuisi pažinti Jo balsą, žodį ir Bažnyčios mokymą, kuris formuoja mumyse priklausymo Kristui, Dievo vaiko tapatybę. Tam reikalinga dalyvauti katechezėse, bet kartu tinkamai pasiruošus katechizuoti kitus, brandi mokinystė turi būti pasidalinta su kitais. Dėl katechezės stokos tikėjimo gyvenimas gali virsti neaiškia ezoterika.Dažnai gyvename pagal programą “minimum”.

Reikalinga nuolatos palaikyti įsiklausymo ir išklausymo kultūrą bendruomenėje, ji turėtų pasiekti  dėl įvairių aplinkybių paribiuose atsidūrusius ar nustumtus bendruomenės narius. Svarbu kalbėti meilės kalba.

Laikyti komunikavimo kanalus atvirus ir nuolatos tikrinti jų veiksmingumą.

SVAJONĖS

Nedrąsą klausti ar kalbėti galima palengvinti pastatant dėžutes bažnyčios gale, kur būtų galima dėti lapelius su klausimais, pasiūlymais, pastebėjimais.

Nuolat palaikyti ir ieškoti tinkamų formų klebono, kunigo ir parapijoje esančių bendruomenių bendradarbiavimui.

Turėti parapijos bibliotekėlę su krikščioniška literatūra.

Išklausymo tarnystės poreikis.

III. Tema. ŠVENTIMAS

Krikščioniškas tikėjimas yra ne tik išgyvenamas bet ir švenčiamas, nestam visada yra priežastis –Bažnyčioje išganingai esantis ir veikiantis mylintis Dievas Jėzus Kristus. Eucharistijos šventimas yra mūsų krikščioniško gyvenimo centras ir šaltinis. Variklis bendrystei.

Per Dievo garbinimą liturgijoje priartėjame ir suartėjame su Dievu ir vieni su kitais. Bažnyčios pastatas, pirmiausia, bendruomeninei maldai, bet kartu, sudaryta galimybė, tam tikri momentai ir asmeniniam apsilankymui bei maldai: atviros durys, adoracija, votyvinės žvakelės, tinkamas paros metui pritaikytas apšvietimas. 

Liturginėms tarnystėms, kaip ir bet kokiam į bendruomenę orientuotam veikimui, turi būti atpažįstant Dvasios dovanas tinkamai parinkti, paruošti ir palaikomi bendruomenės nariai: skaitovai, atnašų nešėjai, aukų rinkėjai, ekstraordinariniai komunijos dalintojai, choristai ir kt. Atsiliepti ir įsipareigoti tarnystėms padeda asmeninis kunigo pakvietimas. Bendruomenėje svarbi pasitikimo, svetingumo tarnystė.

Norima, bet ne visada lengva, sekmadienio šventimo nuotaiką parsinešti į namus. Svarbu turėti galimybę pratęsti šventimą su bendruomene per agapes, arbatėles, bendrus susitikimus tinkamose ir pritaikytose bendruomenės patalpose.

Visi turėsime grįžti į kasdienybės virtuvę, bet svarbu galėti ir pabūti svetainėje, prie to prisideda įvairios detalės:  aplinka, menas, puošyba, reikmenys, drabužiai, aplinkos švara, tinkamas įgarsinimas, įvairių liturgijos momentų išankstinis apgalvojimas ir tinkamas pasiruošimas, erdvė vaikams, reikiamas žmonių skaičius atlikti tarnystes, net ir mūsų apranga. Ateiname ne į Maximą ar paplūdimį. Šventę kuriame visi kartu nepaisant skirtingų pajėgumų. Šventimas galimas tik bendruomenėje ir bendrystėje.

Liturgijoje svarbus laiko, erdvės, tylos ir garso ritmas bei pusiausvyra, vengti formalizmo. Atsižvelgti į dalyvių auditoriją, kalbėti priešais save esantiems, o ne kažkokiems žmonėms, skelbti Kristų, o ne save patį – nenaudoti liturgijos santykių aiškinimui(si). Gerbti liturgijoje dalyvaujančių laiką ir išprusimą. Mes nesame visiški kvailiai. Ne tik prie altoriaus stovintysis yra apsiskaitęs. Liturgijoje turi susitikti mūsų tikėjimo ateitis ir kelionės dabartis: intencijose, bendruomenės maldoje, homilijos žinioje, net skelbimuose. 

Liturgija paprasta, bet ne prasta, be nesuprantamos ar nepaaiškintos pompastikos. Liturgijos sąmoningi dalyviai, bet ne vartotojai, prie sąmoningumo prisideda įvairios pagalbinės priemonės: nuosekli liturginė katechezė, trumpi įvadai, komentarai, lapeliai-paruoštukai, ekranai. 

Vadovaujantys liturgijai turi būti geranoriški ir dosnūs pamokyti ir ugdyti Dievo tautą, be moralizavimo ir barimosi. 

Liturginio laiko kismas dovanoja ir užtikrina ugdančią rutiną.Šventimo dalyviai jautrūs liturginio laiko kontekstui ir detalėms: apeigos, puošimas, giesmės, pamaldumai, tradicijos.

Bendruomenė suteikia ir saugo kunigų laiką, skirtą maldai ir tinkamai pasiruošti liturgijai, ypač homilijai, kurios sėkmę užtikrina Šventosios Dvasios veikimas ir asmeninio bei kitų dvasinio gyvenimo patirtys ir pavyzdžiai. Aptarnaujamas parapijas turintys kunigai siekia iškilmingas ir svarbias liturgines iškilmes švęsti apjungiant į vieną, o ne kartojant kelis kartus atskirose parapijų bendruomenėse. Esant reikalui pasirūpinti transportu, sudaryti sąlygas aptarnaujamų parapijų bendruomenės nariams atvykti.

Tiesa ir tai, kad bendruomeninėje liturgijoje dalyvaujama, o ne ji stebima ar išklausoma nuotolinėmis priemonėmis. Svarbu, kad bendruomenės nariams, kurie dėl ligos, negalios, senatvės negali fiziškai dalyvauti Šv. Mišių šventime, ekstraordinariniai komunijos dalintojai atneštų Švč. Sakramentą.

Sakramentams ruošiamasi ir jie priimami, kaip krikščioniško gyvenimo pagalba, o ne tikslas. Tikslas – gilesnis, stipresnis santykis su Kristumi ir Jo išganoma tauta.

Nepilnamečių krikščionišku auklėjimu ir patirties perdavimu rūpinasi už juos atsakingi suaugusieji, kuriems padeda tikėjimo bendruomenė.Suaugusieji nuolat kviečiami patirti atsivertimo malonę ir atnaujinti, užmegzti ryšį su Jėzumi Kristumi Jo Bažnyčioje ir per Jo Bažnyčią.

SVAJONĖS

Parinkti ekstraordinarinius komunijos dalintojus, skaitovus, aukų nešėjus ir kitoms bendruomenės poreikius atliepiančioms tarnystėms reikalingus pasauliečius.

Nebūti pasyviais stebėtojais, bet aktyviais dalyviais.

IV. Tema. BENDRA ATSAKOMYBĖ MISIJOJE

Bažnyčios misija kyla iš Jėzaus Kristaus asmens ir Jo išganomojo veikimo.

Bažnyčios nariai – hierarchai ir pasauliečiai – misijos nekuria, nekeičia, tik ją atlieka ir išpildo atsižvelgdami į kintančias laiko ir gyvenimo padiktuotas formas. Trūksta išmanymo ir skelbimo, kas iš tiesų yra Bažnyčia ir kokia jai patikėta misija pasaulyje, net ir tarp kunigų.

Tas, kuris davė misiją Bažnyčiai duoda ir jėgų – Šventąją Dvasią ir jos dovanas tą misiją atlikti. Reikia naujų Sekminių, kad atpažintume vieni kituose Dvasios duotas dovanas ir galėtume tinkamai jas panaudoti Bažnyčios misijos išpildymui bendruomenės gyvenime.Reikia ne nuobodžiai burblenti, o būti įsimylėjus Kristų ir Bažnyčią.

Misijai atlikti reikalinga asmeninė, bendruomeninė ir užtarimo malda, kantrybė, bet vaisių įvertinimas paliekamas Viešpačiui.

Skirtingus Bažnyčios misijos dėmenis padeda įgyvendinti skirtingos maldos ir veikimo grupės: vaikų ir jaunimo, šeimų, vyrų, pagyvenusių, vienišų, našlių, silpnų, ligonių, priklausomybes kenčiančių ir kt. sielovada.

Bažnyčios misijos, kurioje dalyvauti yra pašaukti visi pakrikštytieji įgyvendinti po vieną neįmanoma, reikia ieškoti įsipareigojimo ne tik parapijinėje bendruomenėje, bet ir konkrečioje mažesnėje grupėje. Drąsos įsitraukti suteikia kunigo pakvietimas, palaikymas ir dalyvavimas.

Bažnyčios misiją kiekvienas vykdome pagal savo padėtį, tekusius ir prisiimtus socialinius vaidmenis visuomenėje.

Tinkamiausiai Bažnyčios misijoje dalyvaujame atpažindami ir atsiliepdami į savo pašaukimą: kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą, santuoką ar vienužio gyvenimą. Prie pašaukimo atpažinimo ir padrąsinimo atsiliepti prisideda kiti bendruomenės nariai.

Misijos pavojai: įsipatoginimas, stagnacija, užsisklendimas viduje, per didelis su tikrąja misija nesuderintas veiklumas, aklumas laiko ženklams.

Bažnytinėje vadovybėje pasigendama nuoseklios vizijos, kaip šiandien įgyvendinti misiją. Bažnyčios misijai įgyvendinti būtina atsižvelgti į jos vykdymo situacijos ir vykdytojų ypatumus. Bažnyčios misijos aktualizuotojai iš tiesų yra kunigai kaip bendruomenių vadovai.Reikalinga reguliari refleksija, galimybė įsivertinti, kaip sekasi įgyvendinti Bažnyčios misiją atsižvelgiant ir skaitant laiko ženklus.Krikšto tėvų, kurie atitiktų visus reikalavimus paieška – vis opesnis klausimas.

SVAJONĖS

Bendruomenei reikia stiprios, veiklios pastoracinės tarybos.

Piligriminiai žygiai galėtų įtraukti jaunus žmones.

Poreikis permąstyti krikšto tėvų ir sutvirtinimo globėjų tarnystės reikalingumą.

V. Tema. DIALOGAS BAŽNYČIOJE IR VISUOMENĖJE. EKUMENIZMAS

Dialogas susijęs su tiesos ieškojimu, o Tiesa yra Apreikštasis Žodis Jėzus Kristus ir Jo Evangelija. Kuo arčiau Kristaus ir Jo Bažnyčios mokymo tuo arčiau tiesos.

Dialoge neturi būti pataikavimo ir noro būti visiems geru, nes bet kuri išreikšta pozicija susilaukia opozicijos. Savo poziciją galima išsakyti su meile lygiai taip pat, kaip kito poziciją išklausyti su pagarba ir noru išties pažinti arba suprasti.

Dialogui reikia susitikimo ir pokalbio progų, tam puikiai pasitarnauja pagonių kiemo samprata, kuri turi būti neatsiejama Bažnyčios misijos ir veikimo pasaulyje dalis. Kada nutylime tiesą ir neskelbiame jos su meile, nukenčiame ir mes, ir tie, kuriems tikroji tiesa padėtų patirti tikrąją gyvenimo prasmę ir laisvę.

Dažnai žodis tolerancija yra naudojamas iškreipiant jo prasmę ir bet koks ribų pakartojimas priimamas kaip draudimas ir nemeilė.

Tiesa reikalauja ugdyti tikėjimo racionaliąją pusę, o ne tik vadovautis jausmais ir emocijomis, kas liudija šiandienos žmonių nebrandžią laikyseną.

Kristaus Bažnyčia yra viena ir jos misija bei užduotis pasaulyje nekintama iki Viešpaties Jėzaus antrojo atėjimo. Tačiau formos ir būdai, kuriais ta misija įgyvendinama, privalo atsižvelgti į “laiko ženklus” ir nuolat kintančią žmonių sambūvio ir kultūros situaciją.

Ne visi keliai vienodai tinkami ir veda į tikrąjį išganymą. Kitose religijose ir konfesijose yra tikro religinio santykio ir tiesos apraiškų, kas ir turėtų tapti pagarbaus ekumeninio ir tarpreliginio bendravimo pagrindu. Ypatingai skaudus krikščionių vienybės klausimas, kuris nuolat turi būti sprendžiamas malda ir sąžininga istorinių bei politinių įvykių analize. Kristus nenorėjo pavienių individualistų.

Dialoge su visuomene turime išlaikyti atvirus komunikavimo kanalus, nesiekiant patiems patraukti ir pakeisti kitą, bet kad tame dialoge ir pokalbyje tikroji Tiesa – Jėzus Kristus – ir mus pačius, ir kitus dialogo dalyvius patrauktų. 

Nė vienas neturime tiesos monopolio, jį turi tik pati Tiesa. Kad dialogas netaptų monologu. Mes esame mokinystės kelyje ir dalijamės mokymo tarnyste, kuriai labai svarbus asmeninio gyvenimo ir santykio su Jėzumi liudijimas. Ne aktyvus, o pasyvus. Nesidemonstruoti.

Parapijų bendruomenės, kurių teritorijose veikia kitų konfesijų, religijų tikėjimo bendruomenės turėtų siekti abipusio bendravimo ir bendradarbiavimo, ypatingai bendruomenei svarbiais socialinio ir vertybinio gyvenimo klausimais. Dviejų pusių susikalbėjimas vardan didesnio gėrio.

Dialogo, kaip tokio, trūksta ir pačioje Bažnyčioje, ypač tarp kartų. Šio sinodinio kelio susitikimuose jau vyksta dialogas.

SVAJONĖS

Atnaujinti tradiciją bendrai švęsti ekumeninę savaitę.

Atrasti erdves, turėti sąlygas kur sueiti pokalbiui, bendrystei.

Bendruomenių susitelkimas bendriems artimo meilės darbams.

VI. Tema. AUTORITETAS IR DALYVAVIMAS, SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS

Kadangi Kristaus įsteigta Bažnyčia veikia žmogaus kūno pagrindu, taiji yra hierarchinė. Kristus yra Galva, o mes Jo Kūno nariai. Galvos vadovavimo ir mokymo tarnystę atlieka tinkamai parinkti, išugdyti ir šventimų galia paskirti vadovai: vyskupai, kunigai, diakonai.

Tam tikroms funkcijoms ir užduotims Bažnyčios misijai atlikti vadovavimo tarnystė deleguojama tinkamai paruoštiems pasauliečiams. Bažnyčios kūno ir jos narių gyvybė – Šventosios Dvasios veikimas ir jos dovanos.

Dvasinių vadovų pareiga per maldą ir ugdomas kompetencijas atpažinti Dvasios veikimą ir jos dovanas paskiruose nariuose ir pakviesti bei įgalinti juos veikti bendram labui. Parapijai dovana yra klebonai, kurie skatina ir palaiko komandinį darbą.

Bažnyčioje turi veikti subsidiarumo principas, tokiu būdu priartinant Bažnyčios autoritetą ir jo sprendimus prie konkretaus bendruomenės lygio.

Skaidrumas ir atsakomybė Bažnyčioje prasideda nuo kiekvieno asmeniškai. Kad nebūtų peržengtos atsakomybių ir įsipareigojimų ribos būtinas skaidrus ir dalykiškas bendravimas.

Įvairios veikimo normos ir procedūros turi būti prižiūrimos, persvarstomos, įvertinamos pagal jų efektyvumą ir, jiegu reikalinga, keičiamos suderinus su atitinkamu autoritetu.

Bažnyčia ir jos vadovai turi vykdyti/pildyti išganomąją misiją atsižvelgdami į šiandienio žmogaus dvasinius poreikius ir sutinkamus iššūkius. Bendruomenės nariai lygiuojasi ir save vertina žvelgdami į vadovus: vyskupą, kleboną, kunigą. Norisi, kad klebonas duotų toną.

Klebonai savo autoriteto galia siekia atpažinti ir atskirti dvasias, negesinti dvasios bei jos kūrybiško pasireiškimo žmonėse. Norintys prisidėti neatstumiami, iniciatyvos svarstomos.

Parapijose efektyviai turi veikti pastoracinės ir ekonominės tarybos, kaip patariamasis, bet kartu ir bendrai misijai įsipareigojantis balsas. Pastoracinė tik dėl pliusiuko ir ant popieriaus. Kunigai turi būti atviri pasauliečių bendradarbiavimui ir įsitraukimui į Bažnyčios misijos įgyvendinimą konkrečioje teritorijoje ir bendruomenėje. Sinodas lyg skalpeliu atvėrė tikro santykio nebuvimo ir neinvestavimo į jį žalą.Iniciatyvos drąsinamos ir palaikomos konkrečiu atskirų žmonių įsipareigojimu ir savanoryste. Kur tikrai reikalinga ir yra galimybės privalo būti kaip galima teisingiau atlyginama. Atlygio klausimą sprendžia ne tik vienas klebonas, bet pasitaręs su aktyviais ir įsipareigojusiais bendruomenės nariais. Subtili riba tarp savanorystės ir išnaudojimo, kuris galiausiai baigiasi perdegimu.

Svarbu užtikrinti Bažnyčios tarnautojų – kunigų ir pasauliečių – socialines garantijas. Bendruomenės branduolys ne tik veikia, bet ir auga vis gilesniame ir tikresniame santykyje su Kristumi ir Jo Bažnyčia. Tam reikalinga skirti laiko, resursų ir pasinaudoti įvairiomis kompetencijas ugdančiomis programomis bei priemonėmis.Reikalinga naudoti grįžtamojo ryšio ir subalansuotos kontrolės metodus.

Sprendimų skaidrumui užtikrinti turi būti aiškios ir aiškinamos sprendimo priėmimo procedūros, viešinami konkretūs sprendimai ir už juos atsakingų asmenų veikla.

Bendruomenės finansai turi būti tvarkomi atsakingai vadovaujantis Bažnytinės ir civilinės teisės bei skaidraus finansinio valdymo normomis. Už Bažnyčios finansus niekada negali atsakyti tik vienas asmuo, turi būti įgyvendinta įvairių lygių kontrolė ir atskaitomybė.

Informacija apie bažnyčios pajamas ir išlaidas reguliariai skelbiama bendruomenei prieinamais kanalais.

Trūksta tinkamo aukojimo kultūros, pripratome labiau gauti, nei patys dalintis. Labai apleistas 5-asis Bažnyčios įsakymas.

Nuo galios ir kontrolės principo pereiti prie tarnystės principo. Skelbti ne savo, bet Kristaus tikėjimo mokymą, Bažnyčios tikėjimo turinį.

Nevengti konfliktų, kur jie būtini, nepasiduoti “šventos ramybės” politikai.

Atsikratyti individualizmo, egoizmo ir atskirties tiek tarp pačių dvasininkų, tiek tarp dvasininkų ir pasauliečių.  

Lyderiai turi būti tinkamai ruošiami, skiriami ir palaikomi.

Vengti paslaugų teikimo ir vartotojiško požiūrio į Bažnyčią.Sakramentų versliukas; kunigai “išmušinėja” konkrečias sumas; žiūri pirma į vokelį, po to į žmogų.

Tinkamai informuodami, deleguodami, kontroliuodami, vertindami vadovai rodo savo pasitikėjimą į Bažnyčios veikimą įsitraukusiais bendruomenės nariais. Kai kurias pareigas klebonas galėtų patikėti pastoracinės tarybos nariams, ar veikliems parapijiečiams. Aukas ir rinkliavas rinkti turi tinkamai parinkti, apmokyti pasauliečiai, bendruomenės nariai. Jie jas suskaičiuoja, užpajamuoja ir perduoda už parapijos finansus atsakingam asmeniui.

Pastebėtinas daugumos Bažnyčios narių bažnytinio veikimo ir procedūrų neišmanymas, todėl reikalingas nuolatinis viešinimas, supažindinimas ir mokymas kas, kaip ir kodėl veikia Bažnyčioje.

Kunigai neturėtų pretenduoti į pasaulietiško gyvenimo kompetencijas, turi būti tinkamai su jomis supažindinti, bet pagal tas kompetencijas statybų, remonto ir kitokiais klausimais reikia drąsinti atsiliepti ir veikti atitinkamų sričių specialistus pasauliečius. 

Kunigai turėtų būti skiriami į atskiras tarnystes atsižvelgiant į jų charizmas, asmeninius gebėjimus ir tarnystės vietos poreikius. Būtina išspręsti sergančių ir vyresnio amžiaus kunigų oraus pragyvenimo klausimus.

Svarbu, kad nuolat būtų auginamas pasitikėjimas tarp vyskupo ir kunigų abipusių pastangų, dialogo, susikalbėjimo dėka. Pasigendama aiškesnių pastoracinio veikimo gairių į jų rengimą įsitraukiant vyskupijos kunigams.

SVAJONĖS

Būti arčiau žmonių.

Norisi daugiau viešumo, atvirumo, o gal ir finansinės reformos.

Išnaudoti medijas Bažnyčios autoritetui kelti.

Žmonėms labai svarbu ir paveiku, kad kunigai, klebonai juos asmeniškai pakviestų, paragintų įsitraukti tiek į parapijos veiklas, tiek į maldos grupes.

VII. Tema. SINODALUMO UGDYMAS

Sinodalumas, nors daug kam skamba kaip naujas žodis, iš tiesų, yra natūralus Bažnyčios veikimo kelias. Ir toliau kiekvienas narys yra atsakingas už savo ir kartu visos Bažnyčios šventėjimą. Bendruomenė visada ėjo sinodiniu keliu, net to nežinodama.

Keliaujame kartu, veikiame kartu, dalyvaujame Bažnyčios misijoje kartu, nes esame vieno mistinio Kristaus kūno – Bažnyčios nariai, kūno, kuriam gyvybę teikia ir palaiko Šventoji Dvasia.

Sinodas davė naują impulsą Bažnyčios bendruomenėms ir paskiriems nariams atlikti savianalizę ir refleksiją, tapo nutrūkusio ar net nepradėto pokalbio atnaujinimo priežastimi. Kalbant ir dalijantis skirtingomis patirtimis ir įžvalgomis atsirado daugiau vienas kito pažinimo, supratimo ir pagarbos. Kai keliaujame ne vieni, kartais reikia sustoti palaukti savo artimo. Patyrėme artimumą ir tarpusavio susietumą, geriau pažinome ir teisingiau įvertinome dvasininkų ir pasauliečių veikimo Bažnyčioje skirtumus, sunkumus ir klausimus.  

Svarbu, kad ganytojai nenusigręžtų nuo savo avių, o avys nuo ganytojų. Pokalbis apie Bažnyčią vyksta ne tik bažnyčios, bet ir pasaulietinėje aplinkoje, tam reikalingas didesnis tikėjimo dalykų išmanymas ir mokėjimas jais dalintis su kitais.

Dalyvaujame procese, kurio vaisius įvertins Viešpats Dievas. Svarbu nesiblaškyti ir neprimesti kelionės tikslų tam, paskui kurį esame pašaukti keliauti ir jį sekti – Jėzų Kristų.

Būtina įvertinti ir piktosios dvasios veikimą bei iš jos kylančius trukdžius Bažnyčios kelionės bendrakeleiviams. Svarbu turėti galimybę dalintis tikėjimo patirtimis, klausimais ir įžvalgomis su konkrečiais bendruomenės nariais ir vadovais.

Išlaikyti atvirumą kalbant ir klausantis, nes Dievas ir toliau atsako ne tik savo Žodyje, Bažnyčios mokyme, bet ir Bažnyčios narių pasidalintose patirtyse – Sensus fidelium.

Sinodinis kelias nekeičia Bažnyčios skelbiamo dvasinio gyvenimo turinio, tačiau leidžia aptarti efektyvų jo išpildymą konkrečiose kintančio gyvenimo aplinkybėse. 

Į reguliariai išsakomus teisėtus lūkesčius reikia ieškoti būdų atliepti, o neteisėtus lūkesčius pakeisti tinkamu mokymu, ugdymu ir katecheze.

Vengti daugžodžiavimo ir bažnytinių tekstų tiražavimo. Geriau mažiau, bet giliau ir įgyvendinamo praktikoje.

Kalbėjimas su Bažnyčia ir Bažnyčioje yra viena iš svarbiausių Bažnyčios veikimo paradigmų.

Sunku bus eiti sinodiškumo keliu jeigu Bažnyčios nariai nepatirs gyvo Šventosios Dvasios veikimo, padedančio įveikti drungnumą, abejingumą, paviršutiniškumą ir įsipareigojimo baimę. Man viskas dzin.

Bažnyčios ir jos narių ėjimo sinodiniu keliu patirtis turi atsiliepti religiniame, socialiniame, kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

Bažnyčioje yra kintama ir nekintama jos dalis: ten kur kintama, keisis, jeigu išdrįsime Dvasios įkvėpti ir palaikomi keistis ir būti keičiami kiekvienas asmeniškai ir kaip bendruomenė. Bažnyčia turi atsinaujinti ir eiti tuo keliu, kuriuo veda Šventoji Dvasia, kad joje jaukiai jaustųsi įvairaus amžiaus ir tikėjimo gilumo asmuo.

SVAJONĖS

Bendruomeniškumą auginti per bendrus darbus, išsikeltus bendrus tikslus.

Aktyvesnio kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimo ir bendravimo.

Puoselėti vieningumą, pagarbą ir pakantumą vieni kitiems.

Tęsti susitikimus, nes jei sustosime, grįšime ten, kur buvome.

Nesiliauti burtis, nes ši kelionė užaugino sparnus.

Turime siekti parapijoje bendrystės (būti kartu), dalyvauti (veikti kartu), puoselėti misiją (išpildyti kartu).

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Gavę progą kalbėtis ir dalintis savo patirtimis, žmonės pakankamaipozityviai atsiliepia apie Bažnyčią. Jei atsiliepia apie skaudulius arba liūdesius, tai tikrai ne su pykčiu, ar pagieža, bet su rūpesčiu, viltingumu ir atsargumu, kad nesame tikri, ar galime tai pasakyti, bet „mums šioje vietoje skauda“. Ypatingos vilties patirtimi tapo Padėkosuž sinodinį procesą šventė Panevėžyje, kurioje žmonės paliudijo savo meilę ir rūpestį Bažnyčia.

Sinodo patirtis dar kartą parodė, kad Lietuvos katalikų tikėjime, tuo pačiu ir Panevėžio vyskupijos tikinčiuose trūksta kristocentriško tikėjimo. Tikėjimas daugiau paprotinis, kultūrinis. Kalbame apie Dievą, Bažnyčią, bet kažkodėl tuose kalbėjimuose ir mąstymuose praleidžiama centrinė Bažnyčios ir mūsų tikėjimo figūra – taižmogumi tapęs Dievas – Jėzus Kristus. Būtent santykis su juo, su Kristaus asmeniu, per jo Įsikūnijimą, istorinį veikimą, per Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, per pasilikimą su mumis jo įsteigtoje Bažnyčioje, Dievo žodyje, sakramentuose, bendruomenėje, dvasininkijoje, kad tai yra svarbiausia ir, kad turime tą santykį užmegzti ir išlaikyti kuo gyvesnį. 

Šio santykio palaikymo ir intymumo su Kristumi auginimui ir yra reikalinga Bažnyčia. Tarsi ir nujaučiame, kad tie dalykai yra svarbūs, bet ne visada žinome, dėl ko jie svarbūs, kam jie tarnauja, ir kad jie tarnauja santykiui su Jėzumi Kristumi. Akivaizdu, kad žmonėms trūksta mokymo, trūksta katechezės, ypač suaugusiųjų katechezės. Dėl neišmanymo ir nežinojimo skleidžiama neteisinga informacija apie Bažnyčią, apie jos misiją, jos užduotis, liturgiją, apie Bažnyčios autoritetą. Turėtume bendromis pastangomis grįžti prie šių temų irklausimų, nes niekada nevėlu atrasti tikrąją tiesą, ją išgirsti, jai atsiversti ir pradėti ja gyventi.

Sinodo medžiagoje akivaizdu ir tai, kad „aš, kaip kunigas, esu prie altoriaus, zakristijoje ir pas mane ateina, o aš laukiu” – tai šitoks modelis nebeveikia. Popiežius Pranciškus apie tai kalba savo pirmąjame programiniame dokumente – apaštališkame paraginime Evangelii Gaudium. Šiandien ne su tinklais tenka žvejoti, bet su meškere,o tam reikia įdėti daug asmeninių ir kūrybinių pastangų. 

Ši vyskupijos sinodinio kelio sintezė tampa mūsų vyskupijos pastoracijos veikimo gairėmis, ypač ruošiantis paminėti ir švęsti mūsų vyskupijos 100 metų gyvavimo jubiliejų 2026 metais. Ateities kunigų formacijos ar sielovadinių sprendimų planuose turės būti atsižvelgta į tai, kas yra surinkta ir pateikta, kaip Dievo tautos narių teisėti lūkesčiai, reikalaujantys katechezės, ugdymo, mokymo momentų, tam tikrų sielovadinių sprendimų.

Tegul Šventoji Dvasia ir toliau įkvepia, veda ir palaiko visus, ieškančius tikrosios laisvės tiesoje, kuri yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. 

Dievo ir Bažnyčios Motina, Marija, šv. Kazimierai ir visi šventieji – užtarkite mus.