Šv. Pranciškaus Tranzitas paminėtas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje

2026-ieji – Lietuvos Bažnytinės provincijos, o kartu ir Panevėžio vyskupijos, įkūrimo šimtmečio metai. Taip pat šie metai yra ypatingi pranciškoniškajai šeimai – minimos 800-osios šv. Pranciškaus mirties metinės. Šią sukaktį mini pranciškoniškajai šeimai priklausantys ordinai, vienuolijos ir brolijos.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje esantis Šv. Pranciškui dedikuotas altorius primena, kad šiame mieste veikė ir tebeveikia pranciškoniškosios šeimos bendruomenės. Čia veikė Pranciškonų pasauliečių (tretininkų) brolija, o pranciškoniškajai šeimai priklauso ir Marijos tarnaičių kongregacija.

Todėl spalio 3 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje iškilmingai paminėtas šv. Pranciškaus Tranzitas – jo perėjimas iš šio žemiškojo gyvenimo į amžinybę. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas OFS ir katedroje besidarbuojantys kunigai iškilmingoje liturgijoje prisiminė pranciškonų ordino įkūrėją šv. Pranciškų ir jo perėjimą į amžinąjį gyvenimą.

Giesmės, skaitomi šv. Pranciškaus pokalbiai su broliais prieš pat mirtį ir Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM, kuris pats priklauso pranciškonų šeimai, žodis leido iš naujo pažvelgti į šio didžio Šventojo gyvenimą ir jo dvasines savybes.

Tuometinė Bažnyčios situacija buvo sudėtinga. Tačiau šv. Pranciškus nekritikavo ir nekėlė sąmyšio. Jis, kupinas nuolankumo ir meilės Bažnyčiai, pasirinko tarnauti vargingiausiems, pats tapdamas vienu iš jų. Jo gyvenimas liudijo, kad tikras atsinaujinimas prasideda nuo nuolankumo, meilės ir ištikimos tarnystės.

Dar vienas svarbus šv. Pranciškaus požiūrio bruožas – jo santykis su mirtimi. Pranciškus mirtį vadino sese, o ne baimę keliančia giltine, kaip ji dažnai vaizduojama žmogaus sąmonėje bei mene. Jam mirtis buvo ne pabaiga, bet perėjimas į susitikimą su Viešpačiu.

Tradiciškai minint šv. Pranciškaus Tranzitą, prisimenamas ir jo gestas prieš mirtį – duonos dalijimasis su broliais. Šią tradiciją simboliškai pratęsė ir vyskupas Linas OFM, pasidalydamas duona su liturgijoje dalyvavusiais tikinčiaisiais.

Procesija ir iškilmingas palaiminimas užbaigė šią prasmingą ir maldos kupiną liturgiją, priminusią šv. Pranciškaus gyvenimo liudijimą – nuolankiai mylėti Kristų ir Bažnyčią, tarnauti žmogui ir su pasitikėjimu žvelgti į amžinybę.

s. J.M.