Vaižgantinės Vadaktėliuose

Šie metai skirti kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo, lietuvybės puoselėtojo Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinėms. Ta proga Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje, kurioje Juozas Tumas klebonavo, spalio pirmą sekmadienį buvo iškilmingai švenčiamos VAIŽGANTINĖS. Tą dieną Vadaktėliuose, kaip ir Vaižganto gyvenime, ir saulė švietė, ir lietus lijo, net sniegą drabstė, tačiau buvo savita, šviesu, veržlu.

Autentišką Vaižganto buvimą menančioje bažnyčioje, į kurią jis 1902-1905 m. caro valdžios buvo ištremtas už visuomeninę, lietuvių kalbai neleidusią pražūti veiklą, buvo aukojamos iškilmingos Šv. Mišios. Klebonas dr. Gediminas Jankūnas, apsirengęs senos tradicijos bažnyčios liturginiais rūbais, iš sakyklos bylojo apie pirmtako klebono darbus ir kiekvieną iš mūsų kaip dovaną vienas kitam. Šv. Mišiose giedojo Krekenavos bazilikos choras (vad. Mantas Masiokas), bet didžiausia nuostaba buvo vėl išgirsti, po daugiau kaip 30 metų, prabilusius Vadaktėlių bažnyčios vargonus.  Jie statyti XIX a. pabaigoje, nežinomo meistro, šiai progai atgaivinti vis tik prašosi rimto ir atidaus remonto.

Po Šv. Mišių vyko istoriko Juozo Brazausko knygos “Universalusis Juozas Tumas Vaižgantas kaip Viešpaties diena” ir muziejininko Audriaus Daukšos parengtos ekspozicijos pristatymas. Apie gyvenimą Vadaktėlių parapijoje istorikas priminė: „Vaižgantą nuolat skundė vyresnybei ir todėl 1902 m. gegužės mėn. vyskupo įsakymu paskirtas į Vadaktėliuose kuratu. Naujoji kunigo paskyrimo vieta buvo istorinė. Ją yra vaizdavęs H. Sienkievičius gražiame veikale iš Lietuvos praeities “Tvanas”. Aplinkui buvo keletas didelių dvarų, kurie stovėjo ant Vadakties upelio kranto. Jų bažnytėlė priklausė Naujamiesčio parapijai ir žmonės ją vadino Vadakčiukais. Tuo skirdami nuo netolimų Vadaktų – Krekenavos filijos. Nors menka ir neturtinga bažnytėlė, bet kėlė istorinius vaizdinius. Kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Pasak Vaižganto, kalba graži, sveika, pilna įstabių tarmės  ypatybių. Dvaro žmonės tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, nors mokėjo lietuviškai. Skurdo genamas ne vienas kaimo vyras bėgo į Ameriką laimės ieškoti. Kun. J. Tumas ragino žmones mokytis skaityti ir pats juos švietė. Savo lėšomis įtaisė pašto dėžutę, prie kurios penkis kartus per savaitę sustodavo paštas. Tai palengvino pačiam Tumui gauti korespondenciją, o žmonėms laikraščius. Žinoma, tiems, kas jų norėjo ir mokėjo skaityti… Spaudos sugrąžinimo laukė kaip pavasario atėjimo. Be savo spaudos susigrąžinimo J. Tumas – Vaižgantas neįsivaizdavo tolimesnio tautiško veikimo.“

Apie gausių Vaižganto raštų palikimą pasakojo muziejininkas Audrius Daukša. Jis priminė, kad Juozas Tumas, nors Vadaktėliuose ir turėjo gyventi kaip tremtyje – tremtiniu nesijautė, nes savo idėjų neatsisakė, o, priešingai, dar aktyviau gavo progą bendradarbiauti knygnešių draugijos veikloje, rūšiuoti draudžiamą spaudą, slėpti knygnešių atneštus leidinius. Tuo metu Juozas Tumas-Vaižgantas sukūrė „Aukštaičių vaizdelius“, kurie įdėti į „Pragiedrulius“.

„Vaižgantas mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės yra bendražmogiškos“  – kažkada apie Vaižgantą pasakytus monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žodžius pakartojo kun. dr. Gediminas Jankūnas.

Pirmose Vadaktėlių Vaižgantinėse dalyvavo Panevėžio rajono tarybos nariai Osvaldas Dirsė ir Juozas Mikšys. Karšta arbata ir sausainiais visus susirinkusius vaišino Krekenavos M. Antanaičio gimnazijos skautų „Aušrinės“ draugovės skautės (vad. Ilona Dauderienė).

Tebūna ši graži šventė priežastimi vėl suvažiuoti saviems ir apsilankyti svečiams gyvai susipažįstant su Vaižganto gyvenimo ir kūrybos vietomis.

Krekenavos bazilikos infoormacija

Nuotraukos Žilvijos Adamkevičiūtės