Verbų sekmadienis Panevėžio katedroje

Balandžio 13 dieną Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje Verbų sekmadienio švęsti susirinko gausus būrys tikinčiųjų. Vyskupas Linas OFM homiliją pradėjo girdėtos kančios istorijos komentaru, kuris mums priminė, kad visi šios dienos Evangelijoje minimi veikėjai esame mes patys. Taigi kokie mes esame tikėjimo kelionėje? Kartais elgiamės visai kaip Petras – nors mylime ar įsivaizduojame, kad mylime Jėzų, nepatogioje mums situacijoje galime išsiginti arba net išsiginame esantys Jėzaus mokiniai. Kitais kartais elgiamės kaip Judas – „išduodame“ Jėzų savo neteisingais pasirinkimais. Kartais esame kaip tos moterys, kurios lydi Jėzų į jo kančios vietą – Golgotą… O kartais esame kaip piktadariai, nuteisti nukryžiavimui kartu su Jėzumi. Kad ir kokiame vaidmenyje bebūtume, visa ši kelionė turi būti lydima susivokimo, kad nesame geresni ar teisesni už tuos, kurie prieš 2000 metų taip elgėsi su Jėzumi. Silpnybės, pagundos, nuodėmės yra tos pačios, kokios buvo ir prieš 2000.

Daugeliui atrodo, kad mirtis – tai visa ko pabaiga. Atrodytų, kad mirtis ant kryžiaus – tai taškas, bet iš tiesų tai tėra kablelis. Nes gyvenimas tęsiasi net ir palietus mirčiai. Kančia ir mirtis pačios iš savęs nėra gėris. Jos paliečia žmogų, sukrečia iki sielos gelmių. O kaip mano gyvenimo istoriją keičia kančia?

Šiandien kalbame apie Jėzaus kančią, apie teisiojo, mylinčio Dievo kančią. Atsakykime sau: jei šiandien kartotųsi Jėzaus kančios istorija, koks būtų mano pasirinkimas vienaip ar kitaip pasielgti? Tikrai lydėčiau Jėzų, nepaisant grėsmės savo gyvybei ar orumui? Ar baimės apimtas, kažkur iš tolo stebėčiau Jėzaus kankinimą? O gal kaip tos moterys: eičiau drąsiai ir lydėčiau Jėzų, nepaisant kitų, įsitikinusių, kad jie yra teisūs, pašaipų?

Šiandien skaityta Jėzaus kančios istorija paliečia kiekvieną iš mūsų. Kiekvienais metais turime progą permąstyti savo pasirinkimus ir poelgius mylinčio ir kenčiančio Dievo akivaizdoje. Jėzus ant kryžiaus nė vieno nesmerkia. Nei tų, kurie šaukė „ant kryžiaus jį“, nei savo apaštalų, kurie, regis, turėjo būti arčiausiai Jo. Nepasmerkė net tų, kurie jį kankino, nukryžiavo… Ir čia Verbų šakelių neužtenka. Reikia mūsų širdies – širdies, kuri mylėtų ir dėkotų Jėzui, mirusiam už mus… O kaip gi aš? Ar neskubu kito pasmerkti, nuteisti, apkalbėti, o gal ir apšmeižti, ar atvirkščiai – įsižeisti ir nešiotis neapykantą su mintimi „niekada neatleisiu“?

Velykų sekmadienis yra ir Vilties sekmadienis, nes moterys, atėjusios prie kapo, neranda Jėzaus kūno. Jis prisikėlė! Skausmas, kančia, mirtis nugalėta! Žinoma, ji niekur nedingo, bet su Jėzumi ji tampa pakeliama, nes Jis niekada nepalieka mūsų vienų ir padeda mums. Kad tai suprastume, reikia nuolankios širdies, o ne iškalbingų pareiškimų ar gražių žodžių, kurie tik žodžiais ir telieka. Ir tik labai konkretūs darbai ar veiksmai, atlikti dėl Jėzaus, turi prasmę ir vertę: kai atleidžiu savo skriaudėjams, nes Jis man parodė kaip tai padaryti.

Nebevergaukime „senajam Adomui“, o atsiverkime „Naujajam Adomui – Jėzui“!

Linkiu palaimintos ir prasmingos Didžiosios savaitės!

s.J.M.