Vidudienio malda su Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaitėmis

Saulėtą antradienio (2025-05-20) popietę mes, dvidešimt trijų Panevėžio miesto Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio draugijos narių grupelė, atvykome į netoli Panevėžio,  Berčiūnuose, esantį Kontempliatyvųjį vienuolyną susitikti su Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserimis vienuolėmis, kurios į misiją Lietuvoje atvyko iš skirtingų šalių . Mus sutiko aštuonios besišypsančios čia įsikūrusios seserys.  Buvome pakviestos į jaukią vienuolyno koplytėlę vidurdienio maldai. Visos drauge nuolankia širdimi šlovinome Viešpatį psalmėmis.

  Pasimeldusios koplytėlėje, sugužėjome į šviesią svetainę, kur gerdamos arbatą nuoširdžiai kalbėjomės su seserimis vienuolėmis. Sužnojome, kad vienuolijos oficialus pavadinimas yra Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija (diecezinė), kurios tikslas pratęsti Žodžio Įsikūnijimą visuose žmonėse, skelbti Evangeliją, kad jos galia perkeistų, prasiskverbtų ir pripildytų žmonių mąstyseną, sprendimus, vertybines gaires, įkvėpimo šaltinius, gyvenseną bei elgesio normas, kad žmonės galėtų gyventi pagal Evangelijos mokymą, kad kiekvienas žmogus būtų kaip naujas Kristaus įsikūnijimas. Kongregacija įkurta 1988 m. kovo 19 d. Argentinoje. Šis vienuoliška kongregacija yra moteriškoji Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos šaka, kartu su vyriškąja vienuolijos šaka ir pasauliečių tretininkų ordinu sudaranti vieningą Įsikūnijusio Žodžio religinę šeimą, gyvenančią tokiu pat dvasingumu – kultūros evangelizacija, tai yra esanti nauju Žodžio Įsikūnijimu visose žmogaus gyvenimo srityse. Šios kongregacijos misionieriai Lietuvoje nuo 2008 m.

      Seserys vienuolės atvirai pasakojo ir apie savo pašaukimus vienuoliškajam gyvenimui, savo kasdienybę kontempliatyviajame vienuolyne ir veiklą, Įdomu buvo sužinoti, kad didžiąją savo laiko dalį skiria maldai tyloje ir tik dvi valandas per parą tarpusavio bendravimui. Kadangi pagrindinis seserų pragyvenimo šaltinis yra geradarių aukos, tai ir mes, Gyvojo rožinio narės, nelikome abejingos – paaukojome.

        Išsiskyrėme su malda ir įsipareigojimu melstis šventojo Juozapo garbei 40 valandų už pašaukimus. Įsigijome vienuolių rankų darbo gaminių, kurie taip pat kuriami tyloje ir maldoje. Ši kelionė mus labai pradžiugino  ir dvasiškai praturtino.

 Kirba mintis susitikti su sesėmis dar ne kartą.

Nijolė Šeikienė