Vilties piligrimų iš Panevėžio vyskupijos kelionė į Lenkiją

Kiekvienas iš mūsų esame pakviesti tapti vilties piligrimais- žmonėmis, kurie gyvenimo keliu  eina nešini ne tik savais rūpesčiais, bet ir gyva viltimi, kylančia iš tikėjimo. Vilties piligrimas žino, kad Dievas yra kelionėje kartu net tada, kai aplink tamsu, kai kartais atrodo, kad  malda tyli, o atsakymai vėluoja. Jis eina pirmyn , kai kiti sustoja. Jis neslepia savo žaizdų ir klaidų, bet iš jų mokosi. Jis ieško ne tobulumo , o prasmės. Jis tiki, kad net sunkiausiu metu Kristus eina šalia, o Kryžius veda į Prisikėlimą.

Vilties piligrimas neužsidaro savyje- jis tampa šviesos ženklu kitiems. Jo viltis nėra tuščia iliuzija-ji kyla iš Evangelijos pažado , kad Dievo meilė yra ištikima ir amžina. Jo viltis yra liudijimas , kad Dievas nėra tolimas, bet eina kartu su mumis, gydo mūsų žaizdas ir atveria naują kelią net po didžiausių praradimų. Vilties piligrimu galime būti kiekvienas- ne pagal titulą ar amžių, bet pagal širdies nusiteikimą.

Rugsėjo 27 d. 45 Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožančiaus  nariai iš Anykščių, Utenos, Pasvalio, Panevėžio-Krekenavos dekanato Krekenavos ir Vadoklių parapijų bei Panevėžio miesto tapome vilties piligrimais. Suburti vadovės Nijolės Gylienės  vykome į piligriminę kelionę į Lenkiją, į jubiliejines Palenkės vaivadijos bažnyčias. Kelionė  buvo rekolekcijos. Jų tema „Dieviškos dorybės: tikėjimas, viltis, meilė“ o  tikslas gilinti mūsų tikėjimą bei  aplankyti ir pasimelsti Lenkijos jubiliejinėse bažnyčiose. Kelionės pradžioje mus lydėjęs Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius kunigas Kęstutis Palepšys sakė  katechezę, kurioje nagrinėjo Dieviškąsias dorybes. Jis sakė, kad tam reikalingos žmogaus pastangos ir nusiteikimas. Teoriškai ir praktiškai reikia brandinti tikėjimo vaisius,  augti ir kaupti patirtį, pažinti ir vykdyti Jo valią, o svarbiausia – mylėti. Kiekvienas turime daryti Dievo darbus pagal talentus ir pašaukimus, kuriuos privalome  naudoti  kuriant bei saugoti. Turime apsišarvoti kantrybe, neatsakyti blogiu kitam , nes to baigtis dar didesnis blogis. Vienas kitą turime mylėti Dieviška meile, be jokio troškimo  naudos sau. Aš esu Kelias , Tiesa ir Gyvenimas- sakė Kristus ir mokė žmones įvairiausių gerų dalykų, o mes klystantys ir trapūs…  Mes turime atleisti ir priimti atleidimą, bet deja šiandieniniam žmogui atsiprašyti ir atleisti labai sunku. Gal daug kas  žmogaus žvilgsniu  yra neįmanoma, bet Dievui nėra negalimų dalykų. Tikintis tuo ir skiriasi, nes turi kryptį į amžinąjį gyvenimą- sakė  kunigas Kęstutis.

Kelionės metu meldėmės rožančių ir Dievo Gailestingumo vainikėlio maldą.

 Pirmiausia ką aplankėme – tai Seinų Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką. Tai svarbi piligrimystės vieta, Jubiliejaus bažnyčia.  Būtent šioje šventovėje pagerbėme Mergelę Mariją giedodami  Gyvojo Rožančiaus himną – giesme ,,Su galinga rožančiaus malda‘‘. Turėjome puikią progą pabūti tyloje asmeninėje maldoje su kiekvieno iš mūsų širdyje atsinešta intencija. Bažnyčia turi tris erdves-navas-centrinę ir dvi šoninės. Bažnyčią puošia kvadratinės kolonos.

 Po to vykome į Vygrius. Ten, jubiliejinėje Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo  bažnyčioje, meldėmės kun. Kęstučio Palepšio aukojamose šv. Mišiose, aplankėme Vygruose esantį Kamaldulių vienuolyną.  Gidas Jozefas lenkiškai ,talkinant piligrimui Vidui, papasakojo vienuolyno įsikūrimo istoriją, taip pat apie vienuolių gyvenimo būdą ir griežtą tvarką. Vienuoliai gyveno atskirose celėse, tačiau bendrai meldėsi. XIII a pradžioje Lenkija buvo politinių  ir karinių permainų laikotarpiu, tačiau nepaisant to, atliko svarbų  vaidmenį skleidžiant religiją, to krašto kultūrą  ir daržininkystę. Tai buvo ūkininkavimo ir dvasinio gyvenimo centras. Karalius Kazimieras Didysis dėjo visas pastangas stiprinti ir plėtoti vienuolynus, nes jie atliko svarbų vaidmenį tiek ūkininkavimo tiek dvasinio gyvenimo srityje.  Yra kripta , kurioje palaidota  apie 40 vienuolių.

 Šiuo metu čia daug dėmesio skiriama senų mūrinių statinių ,  restauracijai, architektūrinio paveldo išsaugojimui.

Dabar buvusiose vienuolių gyvenamosiose patalpose apgyvendinami piligrimai, lankosi turistai. Taip pat veikia šv. Jono Pauliaus II-ojo biblioteka su leidiniais ir veikalais apie jį. Bibliotekos dalis yra  viena iš vietų, kuri pagerina kultūrinę ir  istorinę vertę vienuolyne, suteikia galimybę susipažinti su popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimu, jo santykį su gamta. Yra  nuotraukų galerija ir muziejus. Šventasis popiežius Jonas Paulius II-asis  vizito metu gyveno dviejuose kambariuose su vaizdu į ežerą. Apžiūrėjome kambarius ir apartamentus, kurie  išlaikyti panašūs, kaip ir tuomet.

Taip pat čia meldėmės šv. Mišiose, kurias aukojo kun.   Kęstutis Palepšys.  Dievo žodžiu jis skatino , kad kupini vilties leistumės į dvasinę gyvenimo kelionę, ieškodami prasmės, atsigavimo, stiprybės  ar naujos pradžios. Viltis- tai tikėjimas , kad ateitis  gali būti  geresnė, net jei dabartis yra sunki ar skausminga. Piligrimas -tai žmogus keliaujantis į Šventą vietą  dėl religinių paskatų, esantį gyvenimo kelyje, siekiantį gilesnės prasmės ir dvasinio augimo .Linkėjo išgyventi sunkumus ir neprarasti tikėjimo, kad gyvenimas turi prasmę. Ieškoti šviesos tamsoje, net kai atrodo, kad viltys žlunga .Kelti klausimus ir ieškoti atsakymų nebijant nežinomybės. Kvietė būti bendrakeleiviais kitiems, dalintis viltimi ir padrąsinimu, Išlikti  viltingais gyvenimo kelionėje.

Galiausiai apsilankėme  Šv. Aleksandro katedroje Suvalkuose. Mus sutikusi Kūdikėlio Jėzaus kongregacijos sesuo papasakojo bažnyčios istoriją bei pakvietė pasimelsti į   Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Kiekvienas galėjome paprašyti  jos pagalbos ir užtarimo; kaip sakė  Kūdikėlio Jėzaus Teresės sesuo, visi po mirties mes patirsime Dievo malonių rožių lietų ir kiekvienas , kuris novenos laikotarpiu    melsis ir jų  prašys .Šioje Katedroje nuolat vyksta adoracija, kur bet kuriuo paros metu galima susitikti su Gyvuoju Dievu.

Katedroje  draugėje giedodami Lurdo giesmę ,  išliedami didžią meilę Mergelei Marijai apmastėme Lurdo stebuklą.

Giesme „ Viešpats pakrantėj stovėjo ‘‘ užbaigėme piligrimystės kelią Lenkijoje.  Būtent ši giesmė  gimė Lenkijoje ir buvo Šv. popiežiaus  Jono Pauliaus II labai mėgstama.

Piligrimystės kelionėje kiekvienas  pamaitinome savo dvasią ir gavome daug malonių.

 Kelionei artėjant į pabaigą autobuse dalinomės įspūdžiais, vyko diskusija ,,Klausk drąsiai‘‘, kur kunigas Kęstutis Palepšys  atsakė į visus piligrimams rūpimus klausimus

Piligrimystę užbaigėme maldomis  vieni už kitus, už tuos, kurie kelionę organizavo ir prie to prisidėjo.

Viešpatie, jei mano kelias pasidarys  sunkus ir nežinomas, stiprink mano širdį. Kai aš abejoju- primink, kad esi su manimi, o kai pavargstu- būk mano ramybė. Kai sutemsta, būk mano šviesa. Padėk man nešti viltį tiems , kurie liūdi ir šypseną tiems , kurie jaučiasi vieniši. Kiekvienas mūsų žingsnis tegul liudija Tavo meilę.

MOTINA VILTIES MELSKI UŽ MUS.

   Neringa Stalnionienė

Kelionės dalyvė 

Utenos dekanato Dievo Apvaizdos parapija