Vyks. Lino Vodopjanovo OFM homilija vyskupijos šimtmečio atidarymo proga

Atvelykio žinia – Panevėžio vyskupijos šimtmečiui.

Velykų aštuntąją dieną – Atvelykį – tęsiame Viešpaties prisikėlimo šventimą, jo susitikimą su savo mokiniais. Pirmasis iš dviejų Kristaus pasirodymų, aprašytų šiandienos Evangelijoje, įvyksta Velykų vakarą, pirmosios savaitės dieną (plg. Jn 20, 19), o antrasis – „po aštuonių dienų“ (Jn 20, 26), tai yra vėl pirmosios savaitės dieną. Šių dviejų pasirodymų laiko pabrėžimas rodo evangelisto Jono troškimą pateikti Jėzaus susitikimą su savo mokiniais kaip sekmadieninį Bažnyčios susirinkimo prototipą. Išties sekmadienio Eucharistijoje – šv. Mišiose – Jėzus yra tarp savo mokinių; dovanoja jiems ramybę ir Šventąją Dvasią; Komunijoje mokiniai ne tik jį paliečia, bet ir priima jo sužeistą ir prikeltą kūną; kalbėdami Tikėjimo išpažinimą, skelbia, kaip ir šv. Tomas, tikėjimą į jį. „Pirmoji savaitės diena“ gana greit pradėta vadinti lotyniškai dies dominica, t. y. „Viešpaties diena“ (plg. Apr 1, 10). Bažnyčios tėvams skiriamasis sekmadienio bruožas yra džiaugsmas. Tai regime ir šios dienos tekste: „Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 20). Sekmadienis suvokiamas kaip „mažosios Velykos“. Kiekviena sekmadienį yra Velykos! Tai dienai priskiriami psalmės žodžiai, kuriuos krikščionys sieja su Velykomis: „Ši diena yra Viešpaties duota, – linksmykimės ir džiūgaukime“ (Ps 118, 24). Velykinis, krikščioniškasis džiaugsmas nėra pirmiausia tasai spontaniškas ir lengvas džiūgavimas, natūraliai apimantis mus, kai viskas gerai sekasi, esame sveiki, kai sėkmingai klostosi mūsų planai, sklandžiai bendraujame su draugais ar šeimos nariais. Prisikėlimo džiaugsmas ateina po baimės. Tai džiaugsmas ir ramybė visiškai beviltiškoje situacijoje, kai apie tai nedrįstama net svajoti. Tai džiaugsmas ir ramybė, kylanti iš tikėjimo Jėzumi.

Šiais metais, švęsdami Panevėžio vyskupijos įsteigimo 100 metų Jubiliejų, dėkojame Dievui už visas suteiktas malones ir Dievo Apvaizdos vedimą. Dėkojame už visus vyskupus, kunigus, vienuolius ir vienuoles. Dėkojame už visus geros valios žmones, kurie stengėsi gyventi tikėjime ir savo gyvenimu liudijo Prisikėlusį Kristų.

Per šimtmetį būta ir skausmingų, ir džiaugsmingų gyvenimo įvykių, tačiau visą tą laiką mus lydėjo Prisikėlusiojo šviesa. Šiandien esame dar labiau įpareigoti kasdien gyventi Dievo žodžiu, gilinti savo tikėjimą asmenine bei bendruomenine malda. Kiekvieną sekmadienį kunigas, dalyvaujant šv. Mišiose, panašiai kaip ir Prisikėlimo dieną Jėzus, mums linki ramybės: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.

Nuo 2000 metų kiekvieną Atvelykį švenčiame ir Dievo Gailestingumo šventę. Ją įvedė popiežius Jonas Paulius II. Būtent tą sekmadienį Romoje, Šv. Petro aikštėje, buvo paskelbta šventąja Sesuo Faustina. Įdomu, kad Jonas Paulius II savo žemiškąją kelionę baigė 2005 metais Dievo Gailestingumo šventės išvakarėse.

Gailestingumo šventės istorija siejama su šv. Faustinos Kovalskos († 1938) vardu. Sesuo Faustina priklausė Dievo Motinos Gailestingumo vienuolijai. Ji gyveno Krokuvos, Plocko ir Vilniaus vienuolynuose. Pasauliui sesuo Faustina žinoma kaip Gailestingumo apaštalė, o teologai ją priskiria prie iškiliųjų Bažnyčios mistikių.

Viešpats Jėzus išsirinko Faustina savo gailestingumo apaštale ir per ją pasauliui perdavė žinią apie savo gailestingumą. Savo mistinius išgyvenimus Faustina užrašė dienoraštyje. Vieno mistinio regėjimo metu Jėzus jai tarė: „Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė. Apie Gailestingumo šventės įsteigimą Jėzus pirmą kartą Faustinei kalbėjo 1931 m. vasario 22 d. Plocke, prašydamas nutapyti paveikslą: „Trokštu, kad būtų Gailestingumo šventė. Noriu, kad tas paveikslas, kurį nutapysi teptuku, būtų iškilmingai pašventintas pirmą sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė.“

Jėzus patiki mums nepaprastą atsakomybę. Turiu išsiąmoninti dviejų žodžių prasmę: misija (nuo lotyniškojo missus), reiškiantis pasiuntimą, ir apaštalas (graikiškai apostolos – pasiuntinys). Sutikdamas ką nors savo darbe, gyvenimo aplinkoje neatstovauju vien tik sau, savo vardui. Esu pasiųstas Jėzaus, jo vardu, jo įgaliotas. Aš esu Jėzaus lūpos ir jo kūnas, atskleidžiantis Tėvo meilę.

Krikščionys perima estafetę iš Kristaus. Jie perduoda gyvybės kvėpimą, Jėzaus Dvasią. Krikščionys tęsia Jėzaus darbą, anot šv. Pauliaus, mes esame Kristaus Kūnas ir Dvasios šventovė. Šventasis Jonas vaizduoja Jėzų primindamas Dievo kūrėjo darbą (plg. Pr 2, 7).

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo dvyniu, nebuvo su jais.

Tomas yra tasai pozityvistas, pasitikintis tik savo jausmais: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini“ (Jn 14, 15). Jėzui kalbant apie Lozoriaus prikėlimą, Tomas taip pat galvojo tik apie mirtį (Jn 11, 16).

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje.

Tame galima įžvelgti tarsi Jėzaus šypseną. Tomui buvo palikta savaitė pamąstyti. Jėzus tarsi sako Tomui: „Vargšas bičiuli, tuo metu kai tu reiškei savo netikėjimą ir manei, kad esu miręs, aš neregimas dalyvavau pokalbyje. Vis dėlto anuomet aš tau nepasirodžiau iš karto“. Dievo kantrybėje viskam yra savo laikas.

Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Taip sušuko žmogus, kuriam nebereikia „paliesti“. Jis suprato, kad Jėzus yra net ir neregimas. Jis taip pat buvo ir jo abejonių valandą.

Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę.

Tai paskutinis palaiminimas. Pati subtiliausia Dievo tikrovė yra neregima. Vien tik tikėjimas leidžia mums ją patirti. Tai yra tikroji laimė.

Norisi prisiminti pirmojo mūsų vyskupo Kazimiero Paltaroko Tikybos pradžiamokslio pirmąjį klausimą: „Kam gyvename žemėje?“ Gyvename tam, kad vykdydami Dievo valią nueitume į Dangų. Tai yra kvietimas šiandien augti Tikėjime ir gyventi Kristuje.