Vyskupo K. Paltaroko 145-osios gimimo metinės

Keli žodžiai pirmajam Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui.

1875-ieji metai Lietuvai, o ir pasauliui, buvo itin dosnūs talentingaisiais – tebeaugame vis dar iš jų…

Keli iš tais metais gimusiųjų:

 Mikalojus Konstantinas Čiurlionis… ir ištariame – Genijus..

Povilas Višinskis, visą save atidavęs lietuvybės idėjai ir tarnystei.

Petras Avižonis, gydytojas, profesorius, labdarys, gimtosios kalbos gynėjas, puoselėtojas, saugotojas.

Čekas Raineris Marija Rilkė, pasaulio poetas, Dievo ieškotojas, taip giliai priartėjęs per Tėvą Stanislovą ir išgiedotus Paberžės daiktus prie mūsų.

Albertas Šveiceris, vokiečių – prancūzų didysis: muzikas, teologas, vargonų virtuozas, daktaras, misionierius, visur savo gyvenime sukūręs didžios pagarbos gyvybei etiką, į kurią šiandien įsiklausyti kiekvieną mūsų prašo, kviečia, tiesiog meldžia popiežius Pranciškus…

Ir – pirmasis Panevėžio Ganytojas Vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Gražioje Uršulės ir Juozo Paltarokų šeimoje Gailioniuose gimęs 1875 m. spalio 22-ąją.

O Gailioniai – kaimas pusiaukelėje tarp Joniškėlio ir Linkuvos. Gimtųjų namų atmintį tebesaugo išlikęs kryžius. Rasti lengva…

Joniškėlis irgi įrašytas į Vyskupo gyvenimą. Daktaras Jonas – Leonas Petkevičius gydė visus Paltarokų vaikus, o būsimojo Vyskupo pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite tęsėsi visą gyvenimą ir abiems buvo svarbi…

Rašantieji apie Vyskupą Kazimierą Paltaroką jį lygina su vyskupo Motiejaus Valančiaus galingumu ir didybe. Simboliška: Vysk. M. Valančius mirė 1875-aisias.

Nepralenkiamas žodžio įtaigumu vis dar lieka Juozas Tumas-Vaižgantas, 1926 m., paskyrus naujai įkurtai Panevėžio vyskupijai Ganytoją, užrašęs:  „Bendrais bruožais piešiant pirmas Panevėžio vyskupas yra štai kokių savumų: mokslus, gabus, iškalbus, demokratiškas ganytojo darbe, draugiškas bendrame darbe, visiems malonus, niekados nesugižęs, tolerantas svetimoms šviesioms nuomonėms, kritiškas net tikėjimo dalykuose, gilus lietuvis patriotas, naujos valstybės tvarkos darytojas, šviesus mokslavyris ir meninikas, blaivus ir tvarkus visame gyvenime šviesios orientacijos gyvenimo klausimuose. Rodos, gana. Belieka tik dėkoti Ponui Dievui, kad tokį sau apaštalą pasirinko (…)“  (Vaižgantas, Raštai, t. 12, psl. 322, V., 2000).

Po beveik 90 metų, iškilus mūsų poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas,  2010-ųjų  pavasrį savo dienoraštyje įrašo: „Klausimas, kokie lietuviai kalbėtojai kada nors man padarė didžiausią įspūdį, nė nemirktelėjęs atsakau, kad Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas ir Mykolas Krupavičius“. (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 2009 –2012, psl. 50, V., 2014).

Poetas tėvynę paliko 1944 m., būdamas 25 metų. Jaunystėj girdėtas Ganytojo žodis. Tik didelės asmenybės galia ir jėga taip gali įsirėžti į kitų atmintį…

Pabaigai – apie du liudijimus iš Vyskupo gyvenimo.

1949-aisiais, tarybiniams organams reikalaujant, Vyskupas K. Paltarokas iškeliamas iš Panevėžio į Vilnių. Sekamas, šantažuojamas, gąsdinamas…1950 m. kovo 31 d. tam  tikra Komisija praneša: nuo šios dienos Vilniaus katedra – valstybės nuosavybė, joje bus įrengtas muziejus. Ką daryti su Šventojo Kazimiero relikvijomis?

Vyskupo K. Paltaroko surengtas Kapitulos posėdis nutaria Šventojo relikvijas perkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.  

Iš Vyskupo užrašų:

„Vykdant nutarimą perkelti Šv. Kazimiero relikvijas į Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, 1952. X.9,  12 val. susirinkome prie katedros durų. (…)“.  Sukviesti darbininkai ėmesi darbo nukelti sidabrinį karstą nuo altoriaus žemėn. Atvožus karstą, buvo išimtas iš jo medinis karstelis, apmuštas audeklu, ataustu auksu.  Karstelis rastas užrakintas dviem raktais, apie kuriuos niekas nieko negalėjo pasakyti (…)… Išnešę su pagarba iš katedros karstelį, padėjome jį lengvos mašinos sėdynėje,  o aš pats ir prel. Jonas Ellert, prisiglaudę prie šoferio sėdynės,  padarėme per miestą liūdną kelionę, tylomis kalbėdami rožančių, niekam nežinant, kokią brangenybę vežame. (Vyskupas Kazimieras Paltarokas T.M. , Karalaitis Šventasis Kazimieras, psl. 129, V.: 2010).

Sukrečiantys žodžiai, o kartu – Apvaizdos ranka: Vyskupas ypatingai mylėjo ir garbino Šventąjį. Sukūrė Šv. Kazimiero litaniją, parengė jo gyvenimo studiją, Panevėžio katedrą išpuošė Šventojo atvaizdais, save ir mūsų vyskupiją pašventė Jo globai. 

Ištremtas iš taip numylėto Panevėžio Ganytojas, į tremtį išlydėjo šventąjį…

Kun. A. Lipniūno gyvenimas ir darbai visada buvo vyskupo akyse ir širdyje. Matė, jautė, jaunojo kunigo pasišventimą ir aukojimąsį žmonėms, žinojo likimą po 1943 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje, žinojo ir apie kun. Alfonso mirtį 1945-ųjų kovą…

Iš mons. Juozapo Antanavičiaus prisiminimų: „1955 m. pavasarį apsilankęs Panevėžyje, Vyskupas Paltarokas nusivedė mane prie savo pasodinto gluosnio katedros šventoriuje ir pasakė:  – Aš senas jau, greit mirsiu, tu jaunas, atsimink:  kai tik bus galimybė, turi būti parvežtas kunigas Lipniūnas ir čia, po tuo gluosniu, palaidotas. Tegul verkia jo“. (Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Bibliografija, amžininkų atsiminimai, psl. 105- 106; P: 1998).

Testamentiniai Vyskupo žodžiai įvykdyti. Dievo Tarno kun. Alfonso beatifikacijos byla į palaimintuosius parengta, tik verkiančio, Vyskupo sodinto gluosnio nebėra…

Vyskupas Kazimieras Paltarokas 1958-ųjų sausį sugrįžo Amžinajam poilsiui. „Namo“  – kaip sakydavo iš Vilniaus.

Kapas – po Kristaus Karaliaus katedra, su didžiausia meile paties Ganytojo išpuošta, –  Šv. Kazimiero koplyčioje.

Įėjusius pasitinka epitafija: 

Jeigu praeidami pro kriptą pakeltume akis aukštyn, sutiktume vyskupo K. Paltaroko žvilgsnį…

Ir epitafiją, esančią kriptoje…

Maldai ir rudenio žiedui vietos erdvu…

Albina Saladūnaitė

Už archyvines nuotraukas dėkojame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininkei metodininkei Sigitai Marcinkevičienei