Vyskupo Lino Vodopjanovo OFM vizitacija Anykščiuose

Panevėžio Vyskupo vizitacija Anykščiuose: „Linkiu, kad bažnyčia netaptų muziejumi“

Paskutinįjį balandžio savaitgalį Anykščių Šv. apašt. evang. Mato  parapijoje vyko J. E. Panevėžio vyskupo ordinaro Lino Vodopjanovo OFM vizitacija – savotiškas parapijos ekonominio ir dvasinio gyvenimo „auditas“, numatytas Bažnytinės teisės kodekso. Jo metu ganytojas išsamiai susipažino su parapijos situacija, sielovados darbais, bendravo su parapijiečiais, priėmė klebono ataskaitą, o sekmadienį su visa parapija šventė Eucharistiją.

Darbinis vizitas prasidėjo penktadienį, balandžio 26 d.  Ši diena neabejotinai įeis į parapijos istoriją, nes tokios paskirties vyskupo vizito Anykščiuose nebuvo gerą dvidešimtmetį. Vyskupas, lydimas Panevėžio vyskupijos generalvikaro Eugenijaus Styros ir Anykščių parapijos klebono dekano Petro Baniulio, savo viešnagę Anykščiuose pradėjo simboliškai – lankydamas Antano Baranausko klėtelę, didžiojo anykštėno vyskupo Antano Baranausko atminimo ženklą, ir vietas, kurios mena jo vaikystę bei gražiausią talento proveržį – poemos ‚Anykščių šilelis“ gimimą. Vėliau garbusis svečias sukalbėjo maldą prie rašytojo Antano Žukausko kapo muziejaus kalnelyje, šiltai ir draugiškai pabendravo su muziejininkais.

Visos dienos vizitacija buvo skirta susipažinti su parapijos padėtimi, pajusti jos bendrą situaciją, suprasti, kokiame kontekste vyksta pastoracija. Geriausia tą padaryti ne tik pasikliaujant statistika, bet ir gyvai kalbantis su žmonėmis. Taigi visa diena praėjo lankantis įvairiose įstaigose: po renovacijos atsinaujinusiame Kultūros centre, L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje, Anykščių ligoninės slaugos skyriuje, Jono Biliūno gimnazijoje, UAB „Imenza“, prisėdus dalykiškam pokalbiui su Anykščių rajono savivaldybės meru Sigučiu Obelevičiumi bei su parapijos Pastoracinės tarybos nariais. Anykštėnams susitikimą su vyskupu Linu primins jo dovanotos knygelės su popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje kalbų rinkiniu.

Tradiciškai vizitacija užbaigiama iškilmingomis sekmadienio šv. Mišiomis su visa parapijos bendruomene. Balandžio 28 d. pasitiktas prie šventoriaus vartų, vyskupas, lydimas generalvikaro Eugenijaus Styros, parapijos klebono Petro Baniulio ir diakono Viliaus Valionio, įžengė į bažnyčią, Sumos ir kameriniam chorui „Salve Cantus“ (vad. Rimvydas Griauzdė) giedant tradicinę giesmę „Sveikas, Ganytojau“.

Šv. Mišių pradžioje klebonas P. Baniulis vyskupo ir parapijiečių akivaizdoje perskaitė ataskaitą apie parapijos pastarojo meto aktualijas, pasiekimus, artimiausius planus. Parapijiečiams tai irgi buvo puiki proga išgirsti, su kokiais iššūkiais susiduria parapija, kokie neatidėliotini darbai laukia (nors, kaip juokavo vyskupas, „remontai niekada nesibaigia ir nesibaigs“), kas turėtų būti svarbiausia parapijos gyvenime. Pasidžiaugęs tuo, kas padaryta, klebonas pabrėžė, jog „norint įveikti nors mažiausią kalną, neužtenka vien tik klebono ar kitų dvasininkų entuziazmo. Visada reikalinga pagalba – ir finansinė, ir fizinė, ir, svarbiausia, geranoriškumas – ir valdžios, ir parapijiečių“. Klebonas įvardijo ir parapijos bėdas, turbūt bendras daugeliui Lietuvos parapijų, – nemažai parapijiečių bažnyčiai priklauso tik formaliai, nešvenčia šv. Mišių, nedalyvauja bendruomenės gyvenime. „Stingant sąmoningumo, bendruomenė ir bažnyčia dažniausiai tapatinama tik su kunigais, pamirštant, kad parapija esame mes visi, ir tik nuo mūsų noro prisidėti prie jos gyvenimo priklausys, kaip mes čia jausimės – kaip namuose, ar tik kaip svečiuose“ – kalbėjo klebonas.

„Gali būti auksiniai skliautai, bet jei bažnyčia bus tuščia, ji taps muziejumi,“ – reziumavo vyskupas, padėkojęs klebonui už išsamią ataskaitą ir priminęs, kad anykštėnai turėtų ne vien džiaugtis bažnyčia kaip gražiu architektūros pastatu, bet ir širdį lenkti prie Dievo. Šv. Mišias vyskupas aukojo už parapijiečius, už Anykščių bažnyčios statytojus, už kunigus, kurie visą šimtmetį rūpinosi bažnyčia ir joje skelbė Dievo žodį; ragino maldoje prisiminti jaunimą, vaikus, sergančiuosius ir kenčiančiuosius, pasidžiaugė, kad skiriamas vis didesnis dėmesys šeimoms („kur šeima, ten parapijos ateitis“), linkėjo visiems augti Dievo pažinime.

Savo nuoširdžioje ir įtaigioje homilijoje vyskupas Linas kalbėjo apie tai, kad didžioji krikščionių jėga ir palaiminimas yra tai, kad mes tikime nematę – mes neprisilietėme Jėzaus žaizdų, realiai jo nematėme, bet tikime, kad jis yra gyvas, kad jis tarp mūsų. Būtent švęsdami sekmadienį mes ir ateiname sutikti Jėzaus, o savo gyvenimo kelionėje mes jį galime sutikti savo artimajame. „Sekmadienis pilnas vilties ir džiaugsmo“, – dar kartą visiems priminė vyskupas.

Anykštėnams vyskupas padarė netikėtą dovaną – priminė mūsų bažnyčios istoriją: atsivežė vyskupijos archyve saugomą 1947 m. čia kunigavusio vikaro Antano Rameikio aprašymą, kaip atrodžiusi parapija.  Buvo įdomu išgirsti, kad jau tuo metu buvusi didelė parapija, turinti apie 6000 tikinčiųjų, trobos medinės, šiaudais dengtos, o anykštėnai, vikaro akimis, buvę vidutinio ūgio, gražaus veido ir linksmo būdo, kiekvieną šventadienį lankydavę bažnyčią, didžiavęsi savo praeitimi, o parapiją kamavusios tos pačios bėdos – nemažas polinkis į svaigiuosius gėrimus…

„Išgirdome, kaip buvo, klebonas papasakojo, kaip dabar yra, bet reikia žvelgti į ateitį“, – vizito pabaigoje linkėjo garbusis svečias, kurio vizitas neabejotinai parapijiečiams suteikė vilties ir sustiprino tikėjime. O anykštėnai ganytojui dėkoja savo vyskupo A. Baranausko žodžiais:

Dieve Aukščiausias, Tėve geriausias,

Vyskupą mum užlaikyk,

Bėdas, nelaimes, ligas ir baimes

Nuo jo galvos nuvaikyk.

Rasa Bražėnaitė

Nuotraukos kun. P. Baniulio ir R. Bražėnaitės