Aukštaitija, kurios branduolį sudaro Panevėžio vyskupija, Lietuvai yra davusi nepaprastai daug iškilių asmenybių. Šioje vyskupijoje gimė ir garsusis šventojo Rašto vertėjas, pirmasis jį išleidęs visą lietuvių kalba, arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Tai ir žymiausias dvidešimtojo amžiaus laisvės šauklys, lietuvių dvasios kurstytojas, poetas Bernardas Brazdžionis. Tai ir vargšų draugas bei gynėjas poetas Strazdelis — kun. Antanas Strazdas. Jo „Pulkim ant kelių“ jau du amžius klupdo tikinčiuosius prieš šv. Mišias. O kas gi nežino „Anykščių šilelio“ autoriaus, Seinų vyskupo Antano Baranausko? Panevėžio vyskupijoje gimė ir augo kankinys vyskupas Mečislovas Reinys. Šioje vyskupijoje gyveno, darbavosi ir kūrė savo nemirtingas eiles prelatas poetas Maironis.

Neįmanoma jų visų net išvardinti. Todėl čia apie juos žinių nepateikiame. Jų galima rasti kitur internete. Jus supažindiname tik su pirmuoju Panevėžio vyskupu Kazimieru Paltaroku ir dvidešimtojo amžiaus tikėjimo liudytojais, už tikėjimą ir artimo meilę atidavusiais savo gyvybę.

  • Rašytinis palikimas

    kripta02

    Kazimieras PALTAROKAS gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailionių km., Linkuvos parapijoje, Šiaulių rajone. Tėvai buvo kaimo šviesuoliai ir troško, kad sūnus “išeitų į mokslus”. Mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje. Baigęs Mintaujos gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur apsigynė disertaciją “De origine animae humanae” ir gavo magistro laipsnį. Kunigu įšventintas 1902 m. kovo 22 d. Po studijų pradėjo pastoracinį darbą Liepojoje. 1906 m. grįžo į Lietuvą ir nuo 1911 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje lotynų k., teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. 1914 m. buvo paskirtas seminarijos vicerektoriumi. Per I-ąjį pasaulinį karą rūpinosi seminarijos evakuavimu. Po karo, 1918 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, 1919 m. – vyskupijos tribunolo teisingumo gynėju, 1921 m. – vyskupijos socialinės akcijos sekretoriumi, 1922 m. – bažnyčios turtų valdymo tarybos nariu, Teologijos-filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesoriumi ir katedros vedėju.

    paltar_ingresasVyskupu konsekruotas 1926 m. gegužės 2d. Kauno bazilikoje gegužės 30d. padarė ingresą Panevėžio šv. Stanislovo koplyčioje. Kuriant naują vyskupiją, vysk. Paltarokas išryškėjo kaip gabus organizatorius. Pastatė Panevėžyje katedrą. Gyvas vyskupo veiklos paminklas yra jo ganytojiški laiškai, kurių parašė virš 50. Ganytojas parašė ir išleido literatūros pastoracijos, auklėjimo, Katalikiškosios Akcijos bei kitais aktualiais klausimais. Mirė Vilniuje 1958 m. sausio 3 d. Palaidotas Panevėžio katedros kriptoje.

    GANYTOJAS

    paltarokas02

    Panevėžyje pastatė katedrą, įkūrė kapitulą, Sodų g.3 vyskupui priklausančiuose namuose įrengė Katalikų veikimo centro (KVC) būstinę su sale suvažiavimams bei paskaitoms. Čia buvo ir „Panevėžio balso“ redakcija. Įrengė prie kurijos centrinę vyskupijos biblioteką. Savo vyskupavimo metu įkurdino 11 parapijų, pastatė be katedros dar 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. 1939 m. pradėjo statyti Panevėžio kunigų seminariją, bet karas nutraukė statybą. Dėl seminarijos buvo įgijęs namus su kino sale Respublikos g. 30 ir 31. Berčiūnuose įsteigė vilą seniems kunigams. Paruošė vyskupijai 195 naujus kunigus. Katalikų skaičius vyskupijoje, palyginus su 1926 m. ir 1940 m., žymiai išaugo: nuo 375 000 iki 419 000. Savo kanoniškaisiais vizitais vyskupiją aplankė 4 kartus.

    vysk_sujaunimuDaug energijos įdėjo besirūpindamas katalikiškomis organizacijomis: KVC, pavasarininkais, angelaičiais, ateitininkais. 1930 m. Švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją, Paltarokas parodė nepalaužiamą energiją ginti jos teises. Valdžios žingsnį jis laikė neteisėtu ir darančiu didžiausią skriaudą Bažnyčiai bei visai lietuvių tautai. Prieš tai protestavo visi Lietuvos vyskupai, bet ypač ištvermingai priešinosi vysk. K. Paltarokas. Neleidžiant ateitininkams susirinkti mokyklose, vysk. K.Paltarokas įsakė kunigams atidaryti klebonijas, zakristijas ir, reikalui esant, bažnyčias jų susirinkimams. Į ateitininkų susirinkimus ateidavo pats vyskupas, nes jaunimą labai mėgo. Išmestus už ateitininkišką veiklą moksleivius K. Paltarokas globojo.

     kripta01

    PEDAGOGINĖ VEIKLA

    1902-1926 m. K. Paltarokas ėjo mokytojo ir dėstytojo pareigas įvairiose mokyklose, pradedant pradine ir baigiant universitetu. Visur buvo autoritetingas, pedagogiškai sistemingas. Darbe nesitenkino vien vadovėlių žiniomis, bet papildydavo savo apmąstymais arba pats parašydavo vadovėlius. Kunigų seminarijoje pradėjęs dėstyti sociologiją, rado tik jos užuomazgą, kurią išplėtė iki dviejų metų kurso. Parašė sociologijos vadovėlį. Dėstydamas pastoracinę teologiją, ją susistemino, pradėdamas nuo ikimokyklinių vaikų auklėjimo ir užbaigdamas suaugusiųjų pastoracija. Šiam teologiniam kursui paruošė dalį vadovėlių.

    VISUOMENINĖ VEIKLA

    Liepojoje dirbo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius, Surviliškyje įsteigė parapijos biblioteką, skatindamas jaunimą šviestis, ir įkūrė blaivybės draugijos paltaroko_kun50skyrių. Kaune buvo „Saulės“ draugijos ir Žemaičių vyskupijos kunigų savišalpos iždininkas, šv. Kazimiero draugijos valdybos narys. Truputį reiškėsi politikoje: kaip Kauno atstovas davyvavo Lietuvių Konferencijoje Vilniuje 1917 m. 1920-1923 m. buvo krikščionių demokratų centro komitete, tačiau jokių oficialios politikos pareigų nėra turėjęs, nors politiniu gyvenimu domėjosi. 1926 m. tapo Lietuvių Katalikų mokslo akademijos nariu akademiku, 1933 m. išrinktas šv.Vincento Pauliečio, o 1937 m. – šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. 1935 m. Ugniagesių sąjungos apdovanotas Artimui pagalbon I-o laipsnio ženklu. Ypač jo visuomeniniai nuopelnai išryškėjo, kai tapęs vyskupu globojo katalikiškas organizacijas.
    Vyskupo K. Paltaroko ganytojiška veikla mūsų istorijoje prilygsta pačių žymiausių vyskupų – M.Giedraičio ir M.Valančiaus veiklai. Prof. St. Šalkauskis dar 1935m. lygino jį su Vokietijos kardinolu Faulhaberiu, pasižymėjusiu Bažnyčios gynėju nacizmo metais.

  • BIOGRAFIJA

    lipniunas01Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę m–lą, o po dviejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas.

    1925m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams.

    Prieš kunigystės šventimus atliko rekolekcijas, kurių metu sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“ (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės“, 1930 06 12). Šiame plane labai svarbią vietą užima vidinio gyvenimo ugdymas. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A.Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Kunigas buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų.

    Nenustojo gilintis į teologiją. 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo Universitete Teologijos-Filosofijos fakultete kun. A.Lipniūnas įgijo teologijos licenciato laipsnį.

    1932 m. A.Lipniūnas kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Dubline. Nuoširdus airių tautos tikėjimas, ištikimybė Apaštalų Sostui jaunam kunigui padarė gilų įspūdį.
    lipniunas02Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Atsiradus galimybei, jaunas kunigas daug skaito ir studijuoja, nepaisydamas jį kamavusios įkyrios migrenos. Kartu su čia patekusiu kun. S.Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A.Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

    1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką(Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko patalpinti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

    ASMENYBĖlipniunas03

    Apie kun. A.Lipniūną trumpai būtų galima pasakyti: „Didi siela mažame kūne“. Didi savo užmojų platumu, išgyvenimų gilumu, nuoširdžiu pamaldumu, jautrumu kitų vargams. Nepaviršutiniškas, kūdikiškos dvasios, nepaprastai darbštus. Aiški, tiesi, konkreti buvo jo kalba, sugebėjimas daryti tikslius apibendrinimus, išvadas. Tai rodo, kad jis buvo ne vien visuomenininkas, bet ir mokslo žmogus. Jo svarstymai, samprotavimai buvo paremti Bažnyčios mokymu. Savo pokalbiuose liesdavo įvairius bažnytinio gyvenimo klausimus. Labai gyvai svarstė, koks turėtų būti Pastoracijos institutas, su kuriuo jis siejo svarbiausius bažnytinio gyvenimo Lietuvoje uždavinius. Buvo labai savikritiškas, nevengė mokytis iš labiau patyrusių ar atitinkamoje srityje išsilavinusių draugų.
    Tėvas A. Lipniūnas buvo ir gilaus dvasinio gyvenimo žmogus. Maldoje jis sėmėsi jėgų savo šventai kunigiškai tarnybai, artimo meilei. Su nuoširdžiu užsidegimu kvietė savo klausytojus gyventi Dievo malonėje. Su vilties kupinu optimizmu jis žvelgė ne tik į save, bet ir į tautos ateitį: „Mes matysime prisikėlusią Lietuvą Dievo malonėje, prisikėlusias visas širdis meilėje“ (A.Lipniūnas, Lauko lelijos).Švelnios ir jautrios prigimties kun. Alfonsas Lipniūnas labiau nei kiti turėjo išgyventi baisų nužmogėjimo procesą Štuthofe. Nežiūrint to, jis niekada nepamiršdavo priminti draugams, kad visada elgtųsi švelniai, teisingai. Būdamas kuklus ir drovus sugebėdavo argumentuotai ginti tiesą, niekuomet nenusileisdavo dėl principinių klausimų.

    Tinkamai įvertinęs nuostabiai turtingą kun. A. Lipniūno asmenybę, vysk. K.Paltarokas buvo numatęs jį paskirti savo padėjėju, bet areštas sutrukdė realizuoti šį sumanymą.

    Daugiau apie A. Lipniūną: http://www.lipniunas.com/

  • 1880 m. gimė Ramygalos parapijoje, Gudelių kaime. Šeima buvo tikinti. Tėvas drąsus, motina visur siekė tobulumo. Kazimiera buvo penktoji duktė iš vienuolikos vaikų – teko būti dešiniąja motinos ranka. Bendruomeninė kaimo malda, draudžiamų religinių lietuviškų knygų slėpimas suformavo mergaitės iš Gudelių kaimo charakterį. Gyvendama caro priespaudoje ji suprato nacionalinio identiteto svarbą. Jos pačios šeimos identitetui priklausė toks stiprus tikėjimas, kad jis vėliau vertė Kazimierą apkeliauti pasaulį, atliekant Dievo įkvėptus darbus.

    1897 m. išvyksta į Ameriką. Įkuria lietuvaičių vienuoliją auklėti išeivijos vaikus tikėjimo bei lietuvybės dvasia. Būdama septyniolikmetė, Kazimiera pirmą kartą išplaukė į transatlantinę kelionę. Tikslas – talkinti broliui Antanui, emigravusiam į JAV. Jis buvo pašventintas kunigu ir dirbo Šv. Juozapo lietuvių parapijoje Skrentone, Pensilvanijoje. Amerikoje ją patraukė vienuolių, dirbančių mokytojomis, veikla. Galimybė, būnant vienuole, auklėti šimtus ir net tūkstančius vaikų tapo jai idealu. Tai buvo būdas padovanoti save kaip dovaną Viešpačiui. Mirus tėvui, Kazimiera sugrįžta į Lietuvą, Gudelius. Dvidešimt vienerių metų mergina gyvena įprastą kaimo merginos gyvenimą, tačiau nuolat mąsto apie gyvenimo prasmingumą. Gyventi be tikslo, smagiai leisti laiką, bendrauti – ar toks siekinys? Meilė Dievui ir žmonėms suformavo atsakymą į Kazimieros klausimą. Ji prisiminė sutiktas Amerikoje vienuoles ir panoro, kaip ir jos, save atiduoti tik vienam Dievui. Mergina suvokė, jog lietuvių emigrantams reikėjo atramos, kad galėtų išlaikyti savo religiją, dvasinį ir kultūrinį paveldą, vertybes. Mokyti? Apaštalauti spaudoje? Brolis kunigas Antanas bei kiti lietuviai kunigai patarė rinktis pastarąją veiklą. Jie parūpino galimybę Kazimierai mokytis kartu su Švento Kryžiaus Gailestingumo seserimis Ingebolyje, Šveicarijoje. Ten Kazimiera kartu su keliomis draugėmis lietuvaitėmis pradėjo puoselėti viltį įkurti lietuvišką kongregaciją. Vieta – Amerika. Misija – auklėjimas. Kartu su Judita Dvaranauskaite ir Antanina Unguraityte ji išplaukė į Skrentoną, Pensilvaniją. Čia vyskupas Džonas W. Shanahan ir Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdies Skrentono seserys bei jų motina Cyrilė sutiko pagloboti atvykėles ir padėti joms įkurti naują kongregaciją. Kunigas Antanas Staniukynas sutiko tapti dvasios vadu.

    1907 m. įkurtąją vienuoliją patvirtina Šventasis Sostas. Kongregacijos globėju pasirenkamas Šv. Kazimieras. Taip Bažnyčioje gimė nauja kongregacija – seserų kazimieriečių. Pirmoji seserų kazimieriečių mokykla atidaryta 1908 metais sausio 6 d. – per Tris Karalius. Daugėjo pašaukimų ir naujų narių. Nuspręsta įsteigti motinišką vienuolijos namą Čikagoje, kur gyveno didžiausia lietuvių emigrantų kolonija JAV. Steigiamos kazimieriečių vadovaujamos mokyklos, gimnazijos, įkuriama Šv. Kazimiero Akademija. 1913 m. Marija Kazimiera Kaupaitė išrenkama Šv. Kazimiero seserų vienuolijos generaline vyresniąja. Ja išbuvo tris kadencijas. Iki mirties – 1940 m.

    1920 m. įkuria misiją Lietuvoje, Pažaislyje. Išgyvenusiai Pirmąjį pasaulinį karą nepriklausomai Lietuvai taip pat reikėjo pagalbos – religinio auklėjimo ir mokymo. Tikėjimo dvasios stiprinama, kartu su kitomis keturiomis seserimis atvyko į tėvynę ir apleistame kamaldulių vienuolyne Pažaislyje įkūrė misiją. Greitai atsirado kandidačių, panorusių taptis seserimis. Kaune įkuriama prestižinė mergaičių „SAULĖS“ gimnazija. 1933 m., minint dvidešimt penktąsias kongregacijos įsteigimo metines, vienuolijos vadovė Marija Kazimiera Kaupaitė SSC susilaukė įvertinimo iš Lietuvos valdžios: jai įteiktas Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas. Šis apdovanojimas pripažino didelį indėlį steigiant lietuvišką kongregaciją, kuri turėjo įtakos moralei ir švietimui Lietuvoje. Tai išimtinis atvejis tarpukario Lietuvoje, nes daugiau moterų vienuolių valstybiniais ordinais apdovanota nebuvo.

    1934 m. vienuolijai Lietuvoje tapus savarankiškai, grįžta į Ameriką. Svarbiausias Motinai Marijai kongregacijos apaštalavimo darbas buvo jaunosios kartos krikščioniškų vertybių ugdymas. Trokšdama išsaugoti tikėjimo gyvenimą ir padėti surasti Dievą kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, Motina Marija išplėtė savo veiklos sferą, atsiliepdama į naujus poreikius. 1928 m. Čikagoje įkūrė Švento Kryžiaus ligoninę, vėliau Loreto ligoninę, teikė dvasinius patarnavimus tiems, kam reikėjo. Seserys kazimierietės, vadovaujamos Motinos Marijos, pamilo daugelį tautų, išmokdamos jų savitų papročių ir kalbų.

    1940 m. balandžio 17 d. po sunkios ligos miršta. Fizines jėgas pakirto vėžys. Prieš mirtį Motina savo slaugėms sakė: „Aš taip džiaugiuosi, kad turiu ligą, kuri leidžia man pasiruošti mirčiai ir savo kančiomis išpirkti nuodėmes.“ Mirtį sutiko šypsodamasi.

    1986 m. Motina Marija Kazimiera Kaupaitė SSC paskelbiama Dievo Tarnaite. Daugybė žmonių Motiną Mariją įvardijo kaip šventąją. Žavėjo jos subtilus švelnumas ir atsidavimas, ypatinga kantrybė, nuolatinis rūpestis ligotais ir vargšais, gebėjimas įsijausti į kitą asmenį ir jo poreikius, humoro jausmas ir ištvermė kenčiant kaulų vėžio teikiamas kančias. Atrodė, kad ji gyveno paprastą gyvenimą nepaprastu būdu. 1943 m. seserys kreipėsi į Čikagos arkivyskupą Samuelį Stritch prašydamos, kad būtų meldžiamasi už Motinos Marijos paskelbimą šventąja. Minėtais 1986 metais žengtas pirmasis žingsnis.

    2010 m. liepos 1 d. popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą arkivyskupą Angelą Amatą pasirašė kongregacijos dekretą, pripažįstantį Motinai Marijai Kazimierai Kaupaitei herojiškas dorybes, jai suteiktas Garbingosios Dievo Tarnaitės titulas.

    2015 m. spalio 4 d. Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kriptoje atidengta ir pašventinta memorialinė atminimo lenta (kenotafas) su iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežtomis I-jojo laipsnio motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės SSC relikvijomis.

    2017 m. išleista biografinė rinktinė knyga  „Po DIEVO DANGUMI MANO TAUTA“.

     Motina Marija buvo kilni asmenybe, bet labai kukli ir paprasta gyvenime. Ji visą savo gyvenimą atsakingai dirbo Dievui ir savo tautiečių naudai. Apie ją tikrai galime pasakyti Marijos Pečkauskaitės žodžiais: „Išgirdai tėvų žemės balsą, ir atidavei jai savo meilę, savo gyvenimą, ir kėlei ją savo žodžiu iš amžių miego, ir puošei ją savo darbu, kad būtų gražesnė, skaistesnė, šventesnė…“’

    Kazimiera Kaupaitė visuomet pasiliks gyva, nes vien savo pasiaukojimu Dievui, savo kantrumo dorybe, išmintimi ir dideliais darbais emigracijoje ir Lietuvoje pasistatė sau amžiną dvasinį paminklą. Jos visas gyvenimas buvo herojiškas, kitų gerovei pašvęstas.

    Pagarbiai paruošė Mantas Masiokas

  • K. Abakanavičius St. Mačiulis J. Žemgulys A. Gudonis Istorinės nuotrupos apie paminklą

    Jubiliejiniais 2000 m. specialios Vatikano komisijos sudarytame sąraše buvo daugiau kaip 12 tūkst. krikščionių iš viso pasaulio. Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina liudijusių ištikimybę Evangelijai. XX a. tikėjimo liudytojų paminėjimas nebuvo susijęs su įtrauktų į sąrašą asmenų skelbimu palaimintaisiais ar šventaisiais. Pateikiame tikėjimo liudytojų, kilusių iš Panevėžio vyskupijos, sąrašą ir trumpą informaciją apie policininką Kazį Abakanavičių ir tris gydytojus: Stanislovą Mačiulį, Juozą Žemgulį ir Antaną Gudonį, bei gailestingąją seserį Zinaidą Emiliją Kanevičienę, sovietų nužudytus 1941 m.

    Eil. nr.Vardas PavardėKankinystės data
    1Kazys Abakanavičius1941
    2Liudvikas Čepelė1941
    3Jonas Didžiulis1941
    4Povilas Grakauskas1941
    5Petras Kėdainys1941
    6Petras Grigas1941
    7Petras Jasiūnas1941
    8Dominikas Juodiškis1941
    9Kazys Jurgevičius1941
    10Vincas Karaliūnas1941
    11Danielius Kulikauskas1941
    12Juozas Lisauskas1941
    13Jurgis Pajarskas1941
    14Jonas Pėža1941
    15Juozas Slėnys1941
    16Ignas Staškevičius1941
    17Bronius Tumonis1941
    18Jonas Valiulis1941
    19Jonas Vireliūnas1941
    20Stanislovas Mačiulis1941
    21Zinaida-Emilija Seiliūnaitė-Kanevičienė1941
    22 Juozas Žemgulys1941
    23Antanas Gudonis1941
    24Vytautas Kadžys1941
    25Julionas Kisielius1941
    26Romualdas Klieris1941
    27Ignas Rutkauskas1941
    28Pranas Smailys1941
    29Simonas Rapšys1941
    30Antanas Kurieckis1941
    31Juozas Jakaitis1941
    32Kun. Kazimieras Ciplys1941
    33Kun. Alfonsas Lipniūnas1945
    34Kun. Vytautas Šamšonas1941
    35Kun. Fabijonas Kemešis1954
    36Kun. Vladas Didžiokas1941