Velyknaktis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje

„Ką krikščionys švenčia per Velykas? Kokia šio šventimo esmė?“ Šiais klausimais homiliją pradėjo vysk. Linas OFM. „Prisiimkime kaip Mozė iš Egipto nelaisvės išvedė savo tautą, izraeliečius. Kiek Mozei teko išklausyti jų skundų dėl geresnio gyvenimo Egipte, ypač dėl skanesnio maisto. Izraeliečiai, gerai gyvenę vergystėje, dykumoje išgyvena krizę: asmeninę ir bendruomeninę. Mūsų gyvenime irgi nutinka krizių. Jų metu guodžiamės, kad kai jos praeis ir vėl gyvensime kaip prieš tai gyvenome. Bet ar įmanoma vėl sugrįžti į tokią pat būseną, kurioje buvome prieš tai? Nesvarbu kokios būtų krizės: ekonominės, sveikatos, santykių, dvasinės. Kas buvo prieš tai, niekada nebegrįš. Ir ką gi bendra su Prisikėlimu turi krizės? Esmė tokia, kad jau niekada nebebus taip kaip buvo. Gyvenimas iš esmės pasikeičia. Jei dar yra noras, kad būtų taip kaip buvo, vadinasi, nepajutom, kaip ta vergovė mus žlugdė. Kristaus Prisikėlimo įvykis parodo, kad Jo žaizdos yra matomos: apaštalai jas gali paliesti, net įleisti pirštus, kaip apaštalas Tomas. Jėzus tas pats, bet jau kitoje šviesoje. Ta šviesa mums suteikia vilties, o žodžiai, pasakyti pasirodžius išsigandusiems apaštalams „Ramybė Jums“, „Nebijokite“, „Drąsos“, iki šių dienų mus guodžia, stiprina ir teikia ramybės“. Ganytojas tęsė: „Velykos, Prisikėlimas, prisikėlusio iš numirusių Jėzaus patirtis – kažkas nauja, kažkas kita, bet jokiu būdu tai nėra sugrįžimas į „prieškrizinę“ būseną. Apsivilkti „nauju žmogumi, apsivilkti Kristumi“, kaip sako apaštalas Paulius savo laiške, reiškia apsivilkti malone, kuri mus perkeičia ir veda į išganymą. Per krikšto atnaujinimą vėl tarsime Kristui „taip“ ir atsižadėsime piktojo darbų. Būkime vilties piligrimais, ypač pasaulyje, kuriame vyrauja nerimas, nesaugumas, kuriame viltys sudėtos į laikinus dalykus. Rinkimės Jėzų. Velykos turi tęstis kasdieną, ne vieną kartą į metus. Krikščionio, kataliko, tikinčio žmogaus esmė – gyventi Jėzaus Prisikėlimo džiaugsmu, viltimi ir ramybe“.

Jaudinantis Velyknačio apeigų momentas – Kristinos krikštas, palydėtas džiugiais aplodismentais ir džiaugsmo ašaromis.

Dangaus Karaliene, džiūgauki, aleliuja,
nes tas, kurį turėjai garbės nešioti, aleliuja,
prisikėlė, kaip buvo sakęs, aleliuja.
Melski už mus Dievą, aleliuja!

s. J. M.